Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Laukiška

bažnytkaimis, bajoriškas dvaras ir valsčiaus centras Labguvos apskrityje

Laũkiška (vok. Laukischken; rus. Saranskoje), bažnytkaimis, bajoriškas dvaras ir valsčiaus centras Labguvos apskrityje, 11 km į pietryčius nuo Labguvos, Mauros upės (Deimės dešiniojo intako) pakrantėse. 1258 minėta Lowki, vėliau Lauken, 1352 Laukiskin, 1517 Lawkischken. 1643 gimė vertėjas Fridrichas Partatijus, o 1700 – kunigas Mykolas Zigmantas Engelis. XIX a. viduryje Laukiškos dvare buvo 5 sodybos su 100 gyventojų, o šatulinių ūkininkų Laukiškos kaime – 25 sodybos su 303 gyventojais. Tada dalis gyventojų kalbėjo lietuviškai. XX a. pradžioje dvaras valdė 634 ha žemės, ten gyveno 194 žmonės. Tuo laikotarpiu Laukiška valdė 298 ha, turėjo 395 gyventojus. Mauros dešiniuoju krantu nutiestas plentas Labguva–Skaisgiriai, o vėliau geležinkelis Karaliaučius–Tilžė. Beveik visos Laukiškos sodybos kūrėsi upės kairiajame krante palei pietinį vieškelį į Vėluvą ir Toplaukį. Šiaurės link kelias vedė į Agilą Kuršmarių pakrantėje. Taip Laukiška atsidūrė prie kelių sankryžos. Dešiniajame krante buvo mokyklos sodybėlė, o kairiajame – didelė dvaro sodyba su dideliais pastatais, bažnyčia. Toliau į pietus pakele driekėsi Laukiškos sodybos. Tarpukariu Laukiškoje buvo paštas, miškų urėdija, pelkių valdyba, 824 gyventojai (1938). Per Antrąją pasaulinį karą nenukentėjusi Laukiška niokota sovietmečiu. 1994 nugriauta senoji klebonija. Sunaikinta beveik visa dvaro sodyba. Nusiaubtos kapinės. Vietovardis – priesagos -išk- (prūsų. -isk-) vedinys iš lauk- (iškirsto miško vieta, skynimas, lydimai, dirbamas laukas), plg. prūs. laucks, liet. laukas.

Vilius Pėteraitis

Martynas Purvinas

Algirdas Žemaitaitis

Iliustracija: Laukiška, 2002

Iliustracija: Laukiškos pieninė, 2002