krikštavardžiai

krikštãvardžiai (vok. Taufnamen), per krikštą gauti vardai. Senieji Nadruvos, Skalvos gyventojai, kuršiai vardus naujagimiams parinkdavo pagal prigimtinę teisę ir baltiškas tradicijas: vieną asmenvardį vaikams duodavo tėvai. R. Trautmannas veikale Die altpreussischen Personennamen, 1925 [Senieji prūsų asmenvardžiai] pateikė skalvių asmenvardžių, užrašytų 1281–1383 žemės skyrimo aktuose bei 1411 nuostolių knygose: Arwyde, Boyse, Cantut, Eytel, Gayline, Matheike, Powilthe, Ruste, Salleyde, Tulewirde, Woysile. R. Kargė pateikė 1476–1554 žemės skyrimo aktuose užfiksuotų asmenvardžių: Brozie, Gaylus, Geriks, Gybbe, Gybbys, Jakusche, Metrick, Pellegk, Sedeike, Stanko Pudnick, Stonniel, Sudmund, Thalath, Wottko. Manoma, kad per krikštą gautieji krikštavardžiai kurį laiką naudoti kartu su senaisiais pagoniškaisiais, o iš pastarųjų kilo pavardės. Iki XVI a. krikščioniškų vardų duota nedaug. Įsigalėjus Reformacijai plito kiti krikštavardžiai, bet išsaugota tėvų teisė patiems rinkti vardus. 1545–1563 Tridento bažnyčios susirinkimas įpareigojo katalikus krikštyti vaikus šventųjų vardais. 1866 išleistame ir Mažojoje Lietuvoje vartotame Johanno Gottliebo Weisso elementoriuje Naujas Pibelis išvardyti 32 populiariausi to laikotarpio mažlietuvių berniukų ir mergaičių vardai: Adõms (iš sulotyninto hebr. Adams < hebr. Ādām < ʼādam – žmogus); Ánsas (iš vok. Hans < sulot. hebr. vardo Joannes, Johannes < hebr. Jōhānān – Jahvė maloningas); Dángels (greičiausiai žydų pranašo vardo Danielius perdirbinys < hebr. Dāniʼēl – Dievas mano teisėjas arba iš sulot. gr. Angelus < gr. ángelos – pranešėjas); Dóvyds (gretiminė lytis Dõvas < hebr. Dāvid – mylimas); Eñdrikis (iš germ. Henrik < Heimerich: sen. vok. aukšt. heim – namai+rīchi – galingas valdovas); Etmins (greičiausiai iš vok. Ertmann – stiprus vyras: sen. vok. aukšt. hert – stiprus+Mann – vyras); Jokbs (iš sulot. hebr. Jacobus < hebr. Ja‘akōb – jis seka paskui Jahvę); Jõnis (iš sulot. hebr. Joannes; žr. Ansas); Jùrgis (gretiminė lytis Jùris; iš vok. Jürge, Jürges, Jörge, Jörg < sulot. gr. Georgius < gr. geōrgòs – žemdirbys); Kristups (iš bžn. lot. Christophorus < gr. Christòs: Kristus + phérō – nešti, taigi Kristaus nešėjas); Mečius (vardo Martỹnas lytis; iš lot. Martinus < Martius < Mars – karo dievas); Mkelis (iš sulot. hebr. Michaël < hebr. Mīkāʼēl – kas yra kaip Dievas); Pẽtras (Peteris; iš sulot. gr. Petrus < gr. pétros – uola, akmuo); Prčkus (iš vok. Friedrich: sen. vok. aukšt. fridu – taika+rīchi – galingas valdovas); Smons (išsulot. hebr. Simon < hebr. Šiʼōn – išklausymas, Dievas išklausė); Vlius (iš sulot. germ. Vilhelmus < Willihelm: sen. vok. willo – valia, noras+helm – šalmas); Agùžė (mažyb. lytis nuo Agatà < sulot. gr. Agatha < gr. agathē – gera, kilni); Ankė (iš Ãnė < vok. Anna < sulot. hebr. Anna < hebr. Hannā – patraukli, žavi); Babė (iš Barborà < sulot. gr. Barbara < bárbara – svetimšalė); Bùšė (taip pat iš Barbora, iš malon. lyties Barbùšė); Edvkė (vardo Èdmundė malon. lytis; iš sulot. angl. Edmundus < sen. angl. Ēadmund: ēad – turtas, mund – apsauga, gynėjas); Ẽlskė (vardo Elzbietà malon. lytis; iš sulot. hebr. Elisabeth < hebr. ʼElišeba – prisiekiu Dievu); Ètmė (vardo Edmà variantas iš Èdmundė, žr. Edvikė); Grýtė (gretiminės lytys Grta, Grtė; iš vok. Greta, Grete < sulot. gr. Margarita < gr. margaritēs – perlas); Ĩlžė, Ĩlsbeta (iš Elisabeth, Elskė); Jvė (iš sulot. hebr. Eva < Hawā – gyvybinga; gyvenimo davėja); Katarnė (sutrumpinta lytis Katr; iš sulot. gr. Catharina, Catherina < Aikatherine < gr. katharòs – tyras, švarus); Kristkė (vardo Kristinà maloninė lytis; iš sulot. gr. Christina – krikščionė); Madlýnė (vardo Magdalenà maloninė lytis; iš sulot. hebr. Magdalena < Maria Magdalena – Marija iš Magdalos miesto Palestinoje); Markė (vardo Marijà maloninė lytis; iš sulot. hebr. Maria < Mirjām – atkaklioji); Ùrtė (viena vardo Dorotja maloninių lyčių, susiformavusi per tarpinius variantus Daratùžė, Daratùšė, Urtùšė). XIX–XX a. sandūroje paplito krikštavardis Rūtà (iš vok. Ruth < hebr. Rūth – draugė), Augùstė, Augùstas (iš lot. Augustus – didžiai garbingas, didingas), Álbertas (iš germ. Adalbert; sen. vok. aukšt. adal – kilmingas + berath – spindintis, žavus), Bertà (iš vok. Berta, Bertha < sen. vok. aukšt. berath), Hèlmutas (iš vok. Helmut: sen. vok. aukšt. helm – šalmas, apsauga+muot – nuostata, nusiteikimas), Lna (iš vok. Helene < gr. hēlenē – šviesioji) ir kiti. Lietuvininkai savo vaikams niekada neduodavo Katalikų Bažnyčios kanonizuotų vardų (Pranciškus, Stanislovas, Kazimieras, Cecilijus ir kitų). XIX a. įsigalėjo tradicija duoti kūdikiui ne vieną, o 2–3, kartais net 4 vardus (tada į krikštynas kviestos kelios poros kūmų). 1910 Tilžėje išleistas Viliaus Kalvaičio užrašytų asmenvardžių bei vietovardžių rinkinys Lietuviškų vardų klėtelė. XX a. suteikta ir tautiškų lietuviškų vardų – Birutė, Vytautas, Gediminas ir kitų (daugiausia Klaipėdos krašte).

Albertas Juška