Karl Plenzat

Plenzat Karl (Karlas Pleñcaitis) 1882 VII 22Varnininkuose (Pilkalnio aps.) 1945 IISchneidemühlėje (Pamaryje; tikriausiai nusižudė įsiveržus sovietiniams kariams)), mokytojas, tautosakos tyrinėtojas ir jos tekstų rinkėjas, Rytprūsių ir Mažosios Lietuvos folkloro leidėjas ir vertėjas, Elbingo folkloro tyrinėjimo muziejaus (vok. Volkskundliches Archiv Elbing) įkūrėjas. Lankė Karalienės mokytojų seminariją, 1902 išlaikė pirmąjį mokytojo egzaminą. Mokytojavo pradinėje mokykloje, vėliau rektorius Enciūnuose ir Soldau (Neidenburgo aps.). 1914–1926 rektorius mergaičių mokykloje Marggrabowoje. Po Pirmojo pasaulinio karo mokytojaudamas studijavo anglistiką, germanistiką ir pedagogiką Karaliaučiuje, kur 1924 įgijo daktaro mokslinį laipsnį pas įžymųjį germanistą ir folkloro tyrinėtoją Friedrichą Ranke (Plenzato disertacija: Teofilo legenda viduramžių literatūroje). Nuo 1927 vokiečių kalbos ir folkloro tyrinėjimo profesorius Vakarų Prūsijos Elbingo pedagogikos akademijoje. 1929–1945 Vakarų Prūsijos Vokiečių folkloro atlaso biuro vadovas. Dar 1932 pasirašė vokiečių universitetų dėstytojų deklaraciją už Adolfą Hitlerį ir dalyvavo organizuojant nacionalsocialistų mokytojų sąjungą; 1933 tapo NSDAP nariu, dirbo nacių pedagogų žurnaluose. Nuo 1934 folkloro dėstytojas Karaliaučiaus universitete, 1938 folkloro profesorius aukštojoje pedagogikos mokykloje Schneidemühlėje. Tėvo (precentoriaus Enciūnuose) paskatintas anksti ėmė rinkti savo tėviškės tautosakinius tekstus lietuvių ir vokiečių kalbomis. Jo sėkmingiausias leidinys Der Liederschrein: Hundertundzehn deutsche, litauische und masurische Volkslieder aus Ostpreußen [Dainų skrynelė: 110 vokiškų, lietuviškų ir mozūriškų liaudies dainų iš Rytprūsių, 1918; III leid. 1934]. Knygoje sudėtos 22 lietuviškos dainos su natomis: Gandrai, gandrai…; Mano dukra Simonienė…; Mieli sveteliai… su Roberto Budzinskio iliustracijomis. 1922 pasirodė jo tautosakos rinkimo veiklos svarbiausias rezultatas – leidiniai Der Wundergarten: Volksmärchen [Stebuklingas sodas: Liaudies pasakos]. Dar išleista Der Ostpreußenspiegel: Mundart-Dichtung in Vers und Prosa, 1925 [Rytprūsių veidrodis: Tarmiška kūryba eilėmis ir proza], Sage und Sitte im Deutschherrenlande, 1926 [Padavimai ir papročiai vokiečių žemėje], Die goldene Brücke: Volksmärchen, 1930 [Auksinis tiltas: Liaudies pasakos]. Be kitų pasakų ir sakmių rinkinių, darbų apie pasakų ir tarmių santykį mokslui svarbus jo pasakų tipų katalogas Die ost- und westpreußischen Märchen und Schwänke nach Typen geordnet [Rytų ir Vakarų Prūsijos pasakos ir švankai, suskirstyti pagal tipus, 1927]. Jo tautosakiniuose leidiniuose, straipsniuose visuomet buvo tekstų, susijusių su Rytprūsių kultūra. Su jo tėviške susijusios ir į vokiečių–aukštaičių kalbą išverstos Nikolauso von Jeroschino tekstų ištraukos, išleistos pavadinimu Abenteuer, Novellen und Schwänke. Aus der „Kronike von Pruzinlant“ [Nuotykiai, novelės ir švankai. Iš Prūsų krašto kronikos, apie 1935, II leid. 1937].

L: Riemann E. Altpreußische Biographie. Bd. 3, Marburg 1975, p. 1041–1042; Hesse A. Die Professoren und Dozenten der Preußischen Pädagogischen Akademien (1926–1933) und Hochschulen für Lehrerbildung (1933–1941). Weinheim 1995, p. 580–581; Audirsch F. Die letzte Kunde von Professor Karl Plenzat. // Ostpreußenblatt 16. 1965. F. 9, p. 6.

Manfred Klein

Iliustracija: Karlo Plencaičio knygos „Der Liederschrein“ viršelis, 1918