geografinė padėtis ir gamta

geogrãfinė padėts ir gamtà. Mažosios Lietuvos žemės tęsiasi abiejose Nemuno žemupio pusėse. Šiaurinė sritis Po Pirmojo pasaulinio karo vadinta Klaipėdos kraštu. Nemuno kairiajame krante pietvakarinės žemės (pietnemuniai) vadinami senu Prūsų Lietuvos vardu. Mažoji Lietuva apima Nemuno žemupio, Įsros, Unguros, Priegliaus, Deimės, Alnos baseinus, Rytprūsių šiaurinę dalį. Vakaruose krašto krantus skalauja Baltijos jūra, Kuršių marios bei Aismarės, siekia prie Aismarių esančią Šventapilę (vok. Heiligenbeil), šiaurėje ribojasi su Žemaitija, rytuose su Sūduva, pietuose – su Prūsos žemėmis. Geologiniu požiūriu Mažoji Lietuva yra dalis Baltijos plokštumos, kurią įvairiais laikotarpiais suformavo ledynai. Šiaurinė dalis – žemuma ir lyguma, pietuose nuo Eitkūnų per Darkiemį, Ylavą tęsiasi aukštumų gūbriai. Krašte gausu kalvų, pakilimų ir įvairaus aukščio kalnelių. Lomų papėdės išklotos samanotomis pievomis ir ežerėliais. Aukščiausios kalvos – Sūduvos pasienyje, netoli Vištyčio ežero. Čia esančios Galūbijo kalvos viršūnė iškyla ligi 292 m, Vaitovo – 283 m, Degučių kalva – 286 m virš jūros lygio. Nedaug žemesni Senkalnio, Išlaužų iškilimai, Lazdynkalnis prie Šventiškių. Ties Geldape kalvos pasiekia 272 m aukštį. Pažymėtini smėlio ruožai ir keliaujančios kopos Užmaryje (Kuršių nerijoje) ir prie Aismarių. Mažoji Lietuva remiasi į Baltijos jūrą gana ilgu (apie 250 km) vandens ruožu. Išsiskiria dvi didelės lagūnos: Kuršių marios ir į pietvakariusnuo jų – Aismarės, atskirtos siaurų nerijų. Tai labai gražus ledynų ir vėlesniųjų amžių palikimas. Marios žuvingos, tačiau negilios. Mažosios Lietuvos vandens kelių sistemoje jos didelės reikšmės neturėjo, tačiau patrauklios turizmui. Svarbiausia Mažosios Lietuvos upė – Nemunas, žemupyje sudaręs plačią deltą. Nemuno šaka Gilija teka žemuma. Į pietus nuo jos į Kuršių marias įteka trumpas, bet vandeningas Nemunynas su Šalteikės, Lauknos, Argos, Uosos, Parvos, Timbros intakais. Už Labguvos į Kuršių marias įteka Deimė. Susijungusios Ungura ir Įsra sudaro Priegliaus upę. Prie Gumbinės ji išplatėja iki 132 m, prie Karaliaučiaus – iki 150 m. 8 km į vakarus nuo Karaliaučiaus Prieglius įteka į Aismares, surinkęs didelę dalį Mažosios Lietuvos vidaus vandenų. Pro Friedlandą iki Vėluvos teka Alna. Vakaruose Mažosios Lietuvos žemė ribojasi su Paserijos upe. Beveik visas kraštas išvagotas ilgesniais ar trumpesniais perkasais, jungiančiais upes, ežerus ar marias. Iš jų pažymėtini: Klaipėdos kanalas, Pričkagrabė ir kiti. Seniau jie buvo labai svarbūs susisiekimo sistemoje, tačiau sumenko nutiesus geležinkelius ir plentus. Nemuno deltoje ypač daug žemės pylimų, supiltų apsisaugoti nuo upių potvynių. Mažosios Lietuvos pietuose, ties Ungura, prasideda šios upės ir didžiųjų Prūsų (Mozūrų) ežerų sritis, kur gausu girių su pelkėtais pakraščiais, daug upokšnių, yra durpynų. Ežerų Mažojoje Lietuvoje nedaug, o ir tie patys nedideli. Iš jų pažymėtinas prie Romintos esąs Pablindžių ežeras (vandens paviršius 265 m virš jūros lygio). Tai aukščiausiai tyvuliuojantis Mažosios Lietuvos ežeras. Iš jo išteka Romintos upė. Pažymėtini Vištyčio, Geldapės, Ašvinio, Stradiko ežerai. Mažajai Lietuvai būdingas drėgnas ir vėsus klimatas. Vidutinis metinis kritulių kiekis Karaliaučiuje sudaro 630, Tilžėje – 690 mm. Didžiausi durpynai slūgso Labguvos apskrityje, nusitęsia nuo Papeikių miško iki Nemunyno. Apima 120 km² plotą, per kurį eina Timbros kanalas, iš dalies sausinąs durpyną. Nepaisant to, durpyne yra apie 30 nedidelių neužakusių ežerėlių akių. Kiti dideli durpynai yra Nemuno deltoje. Mažojoje Lietuvoje pažymėtinos Romintos, Trapėnų, Viešvilės, Smalininkų ir kitos girios. Rytprūsiai, palyginti su Vokietijos sritimis, nebuvo miškingas kraštas, tačiau miškai XX a. pradžioje sudarė 19% viso ploto (Didžiojoje Lietuvoje – 17%). Apie 80% – tai planingai išauginti spygliuočių miškai. Dirvos Mažojoje Lietuvoje moreninės kilmės. Nors gausu žemumų ir upių slėnių, jos nėra labai derlingos. Dažniausiai tai molio, smėlio vid. sunkumo dirvožemio dirvos. Kai kuriose vietose dėl per didelio drėgmės kiekio žemės ūkiui jos netinka. Pajūryje esama siauresnių ar platesnių smėlio ruožų su mėlynąja žeme, vadinama „gintaro motina“. Ypatingų žemės gelmių turtų, išskyrus gintarą, durpes, pramoninį molį, smėlį, kalkakmenį, aptinkama nebuvo. Po Antrojo pasaulinio karo rusų tyrinėtojai atrado druskos, naftos. Vėliau išaugo durpių pramonė, rasta didesnių naftos telkinių Baltijos jūroje, įrengta daug naftos gręžinių.

MLFA

Iliustracija: Pajūrio motyvas: Juodkrantės pamiškė, 1979

Iliustracija: Pajūrio motyvas: Nidos kopos, 1979

Iliustracija: Tarp Palvininkų ir Prusto rago, Semba. Išplatėjęs paplūdimys, kuriame kaupiasi gintaro kasyklų gruntas (pulpa), apie 1963