žemės ūkis

žẽmės kis, Rytprūsių žemės ūkio bazę sudarė žemdirbystė, gyvulininkystė ir pieno ūkis. Svarbiausios žemės ūkio kultūros buvo javai, bulvės, linai (daugiausia Gumbinės apskrityje; linininkystė), pieninių galvijų (ypač Tilžės apylinkėse), arklių (ypač garsūs trakėnų veislės žirgai), avių, žąsų ir kitų auginimas. Žemės ūkio gamybai reikšmės turi žemės kokybė. Derlingiausia žemė buvo Pilkalnio apskrityje, palei Prieglių bei pajūrio lygumoje į pietus nuo jo. Nemuno žemupio sritis ir Kuršių marių pakraščiai dėl per didelės drėgmės dirbimui netinkami, bet čia buvo geros pievos, tai sudarė sąlygas gyvulininkystei plėtoti.

Žemės ūkio gaminių realizavimo rinka buvo daugiausia tolimesnės Vokietijos sritys (siekė iki Silezijos). Agrarinės kultūros kėlimui didelę reikšmę turėjo dvarai, čia buvo taikomi pažangūs darbo metodai, auginami geresnių veislių gyvuliai ir augalai. 1807 panaikinus baudžiavą dalis ūkių išskirstyta į vienkiemius. Kadangi dar neveikė kreditavimo sistema, daugeliui ūkininkų trūko lėšų investicijoms. Dėl to ir kitų aplinkybių (karai su Napoleonu) XIX a. I pusėje Rytprūsiuose ūkininkų sumažėjo apie 20%.

XIX a. II pusėje žemės ūkis kilo dėl išvystyto geležinkelio tinklo ir susisiekimo, sujungusio Rytprūsius su Vakarų Vokietija ir Rytų Europa. Vokietijos industrializacija sukūrė Rytprūsių žemės ūkio produktams gerą vidaus rinką. Pradėta naudoti žemės ūkio mašinas, trąšas, sausinti pernelyg šlapias žemes ir pelkes, stengtasi pereiti prie aukštesnio produktyvumo galvijų ir kiaulių auginimo (gyvulininkystė). XIX a. II pusėje įkurtas Raiffeiseno žemės ūkio kredito draugijų tinklas (centras Karaliaučiuje) ne tik teikė kreditus, bet ir aprūpindavo savo narius žemės ūkio mašinomis, trąšomis ir kitkuo, supirkinėjo žemės ūkio gaminius. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo aukšta ūkininkavimo kultūra, dominavo stiprūs ūkininkai. Žemės ūkio produkcija duodavo apie 50% visų krašto pajamų.

Per karą ir pirmaisiais pokario metais dėl markės infliacijos, trąšų, įrankių ir kitų priemonių trūkumo žemės ūkis smuko. Neigiamos įtakos turėjo ir tai, kad, po Versalio taikos sutarties 1921 sukūrus Lenkijos koridorių Rytprūsiai tapo atkirsti nuo Vokietijos rinkos. Reichas ėmėsi specialių priemonių: siekdamas sumažinti žemės ūkio transportavimo išlaidas, nustatė sumažintus pervežimo ir kreditų palūkanų tarifus, išleido potvarkius, saugančius prasiskolinusius ūkius nuo kreditorių išvaržymų, teikė dideles subsidijas Rytprūsių ūkiui. Pradėta vidinė kolonizacija: iki 1930 Rytprūsių pietinėje dalyje įkurta apie 8000 najų ūkių, apėmusių 94 000 ha. Naujakurių finansavimui 1930 įkurta Deutsche Siedlungsbank. Atėjus į valdžia nacionalsocialistams 1933 IX 29 buvo priimtas įstatymas, kuriuo buvo draudžiama smulkinti šeimos ūkius; ūkio savininkas galėjo būti tik Vokietijos pilietis ir tik grynakraujis vokietis, mokantis ūkininkauti, buvo kontroliuojama, kad ūkiai dirbtų pelningai.

Iki Antrojo pasaulinio karo Rytprūsiai buvo stambiosios nuosavybės kraštas su gausiais dvarais, kurie sudarė 35% visų ūkių. 5–20 ha ūkiai sudarė mažiau negu 19%. Iš bendro 3,7 mln. ha Rytprūsių žemės ploto žemės ūkiui naudota 2,7 mln. ha (apie 73%), dirbamos apie 2 mln. ha (74%), pievų 0,4 mln. ha (15%) ir ganyklų apie 0,3 mln. ha (11%). Dirbama žemė sudarė 54%, pievos ir ganyklos 19% viso krašto ploto. Tarpukariu vyravo rugiai ir avižos, mažiau sėta miežių ir kviečių. Derlius sudarė 16–18 cnt iš ha; 1929 gauta: rugių 0,61 mln. t, avižų 0,48 mln. t, miežių 0,23 mln. t, kviečių 0,13 mln. t. Daug auginta bulvių – apie 2,6 mln. t (1929), cukrinių runkelių auginimo sritis buvo pietinė provincijos dalis (1929 gauta 106 000 t). Mažoji Lietuva buvo perteklinės žemės ūkio produkcijos kraštas, apytikriais skaičiavimais be savo gyventojų ji galėjo išmaitinti dar 3 mln. žmonių.

Dar skaitykite laukininkystė Klaipėdos krašte.

L: Povilaitis J. Mažosios Lietuvos ūkio bruožai // Aidai. 1948, nr. 18; Gaigalaitis V. Kaip tvarkoma nacionalsocialistinėj Vokietijoj ūkininkų ūkių paveldėjimas // Žemės ūkis, 1934, nr. 20–21;Hertz-Eichenrode D. Politik und Landwirtschaft in Ostpreussen, 1919–1930. Opladen, 1969.

Iliustracija: Medalis už žemės ūkio nuopelnus Rytprūsiuose, 1928 / Iš MLEA

Iliustracija: Po talkos Annos Dumat-Grigolaitienės sesrs Dilbių sodyboje Užpelkiuose, apie 1914 / Iš Birutės Kondratavičiūtės-Ramanauskienės šeimos albumo

Iliustracija: Emilis Enulaitis su keturių arklių kinkiniu purena pūdymą, Gumbinės apskritis, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Valstiečiai su arklių traukiama technika Unguros apylinkėje, 1942 / Iš MLEA

Iliustracija: Kasamos ankstyvosios bulvės Nemuno deltos pelkėse, iki 1945 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)