Mažosios Lietuvos
enciklopedija

linininkystė

vienas seniausių žemės ūkio verslų.

linininkỹstė, vienas seniausių žemės ūkio verslų. Jau XVI–XVII a. linininkystė Mažojoje Lietuvoje buvo klestinti namų pramonės šaka, teikusi žaliavą aprangai. Manoma, kad įvairioms reikmėms sėta daug linų bei kanapių. Kristijono Donelaičio poemoje Metai Pričkaus lūpomis būrai raginami: Ir kanapėms duok ben kokį sklypelį lauko... Sėk linų, kiek Gryta norės, minau nesivaidyk. Juk žinai, kaip vis daugiau nor moterų būdas, kad jos praded verpt ir jau priverpusios audžia. Daugelyje XVI–XIX a. Prūsijos valdžios įsakymų bei draudimų minima linų pluoštui išgauti naudoti stiebelių apdirbimo būdai (mirkymas, klojėjimas), tam skirti pastatai (lininės, jauja). XIX a. jau kalbama apie krašto verpyklas, apie vis didėjančius medvilnės bei vilnos poreikius. Linininkystės svarba mažėjo plėtojantis Vakarų civilizacijai. Tai darė poveikį ne tik miesto, bet ir kaimo buičiai. Dar linamynis, linų apdorojimas.

Angelė Vyšniauskaitė