Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Wilhelm Ernst Beerbohm

Vilhelmas Ernstas Berbomas, XIX a. Mažosios Lietuvos tautosakos rinkėjas.

Beerbohm (Bérbomas) Wilhelm Ernst (1786 III 11 Bernsteinbruche, Klaipėdos apskrityje 1865 II 20 Muižėje, Šilutės apskrityje), Mažosios Lietuvos tautosakos rinkėjas. Beehrbomo senelis buvo kilęs iš Šilutės, senelė – iš Tilžės. Prof. Markverto (Marquart) privačioje prancūzų mokykloje, Karaliaučiuje, mokėsi svetimų kalbų, gerai piešė. Vėliau dar mokėsi komercijos Danijoje ir Anglijoje. Dirbo tėvo, turtingo medienos pirklio, įmonėje. 1814 Klaipėdoje pradėjo savarankišką komercinę veiklą. Buvo išrinktas į Klaipėdos miesto seniūnų kolegiją. Atsisakęs sėkmingos pirklybos, 1821 atsikėlė į iš uošvės Maklyn (Maclean) pirktą Muižės (Šilutės apskrityje) dvarą (vok. Feilenhof), kurį imta vadinti Mažąja Italija, nes Beerbohmas sutvarkė sodybą, užveisė labai gražų parką ir sodą. Domėjosi priešistorinių laikų Kuršių nerija – nuplaukęs į Nidą pirmasis pradėjo archeologinius kasinėjimus ir atrado urnų liekanas. 1833 žurnale Preussische Provinzialblätter paskelbė apie tai straipsnį Žinios apie pagoniškus kapus nerijoje. Klaipėdos tarybai pasiūlius, 1835–1840 buvo išrinktas miesto burmistru. 1840 atsisakė tarnybos ir vėl grįžo į Muižę. 1841–1843 buvo žvejybos inspektorius (vok. Fischmeister), 1843 paskirtas Kuršių marių ir visų jų intakų vyriausiuoju žūklės prievaizdu. Beerbohmo dėka Muižė virto Kuršių marių „sostine“, gausiai lankoma žvejų laivų. Beerbohmas sukūrė kiekvienam kaimui laivų atpažinimo ženklus – vėtrunges. Jos Kuršių nerijoje gyvavo apie 100 metų. Gyvendamas Muižėje tarp lietuvininkų, Beerbohmas domėjosi lietuvių žvejų, laukininkų buitimi, papročiais, tautosaka, etnografija, rinko lietuvių liaudies dainas ir jų melodijas, lietuvių žodžius, žvejybos terminus, rašė straipsnius gamtosaugos temomis. Buvo Tilžės literatūrinės bei kitų draugijų narys. Mokėjo lietuvių, anglų, prancūzų, švedų, vokiečių kalbas, tapė paveikslus, rašė eiles (žinomas 1835 sukurtas eilėraštis Paskutinis Karvaičių medis). Buvo laikomas lietuvių kalbos žinovu, bendravo su lietuvių raštijos darbuotojais, tautosakininkais, Karaliaučiaus universiteto profesoriumi Martynu Liudviku Rėza (iki pat jo mirties), domėjosi Mažosios Lietuvos vietovėmis. 1863 kronprinco šeimą Muižėje Beerbohmas sutiko apsirengęs lietuviškais drabužiais, kalbėdamas lietuviškai. Dalį Beerbohmo surinktos lietuvių liaudies kūrybos panaudojo Christianas Bartschas leidinyje Dainų balsai (1886–1889), žodžius bei kitą kalbinę medžiagą – Georgas Nesselmannas Lietuvių kalbos žodyne (1851), o Augustas Schleicheris – Lietuvių kalbos vadovėlyje (1856–1857). Laikraščio Preussische Provinzialblätter 14 sąsiuvinyje (1833) Beerbohmas paskelbė lietuvių liaudies dainos Aš vargdienėlė, aš be tėtušio tekstą, jos vertimą į vokiečių kalbą ir du straipsnius. Beerbohmo surinkti kūriniai ir žodžiai su laiškais paskelbti 1964 M. L. Rėzos knygos Lietuvių liaudies dainos II tome. 1832 Beerbohmas parašė etnografinę istorinę studiją Jociškių kronika (išleista Vokietijoje, 1978 ir Lietuvoje). 1886 išleista prisiminimų apie Beerbohmą knyga. Palaidotas Muižės kapinaitėse (Atgimimo metais ten jam pastatytas medinis krikštas). Sovietmečiu suniokotas kapinaites atkūrė ir tvarko Kintų muziejininkai, moksleiviai, senieji krašto gyventojai.

Saulius Sodonis

Virginija Veiverienė

Iliustracija: Wilhelmas Ernstas Beebohmas / Iš Bernardo Aleknavičiaus rinkinio

Iliustracija: W. E. Beerbohmo giminės herbas / Iš Kintų Vydūno kultūros centro archyvo

Iliustracija: W. E. Beerbohmo giminės kapai XVIII–XIX a. viduryje Klaipėdoje (neišlikę)

Iliustracija: Muižės dvaro savininkas Ernstas Wilhelmas Beerbohmas su motina (dešinėje) Henriette Amalie Beerbohm (gim. Radtke) ir žmona (kairėje) Emilie (gim. Mac Lean), XIX a. / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai“, 2000