vėtrungė

vtrungė, vėjarodė, vėlunga, vėlungė, vėlūkas, vėlukas, velukas, prietaisas vėjo krypčiai rodyti. Sudaryta iš stiebo ir judamosios dekoratyvinės dalies, kuri dažnai būdavo skardinė, įvairių formų: vėliavos, burlaivio ir kitų. Cechų laikais krašte buvo paplitę puošnūs kalvių darbo vėtrungių stovai. Vėtrungės neretai turėjo rodykles, rodančias pagrindinę rumbų N-O-S-W kryptis. Statytos ant bažnyčių, rūmų, vilų bokštų, ant sandėlių ar namų frontonų. Kai kurie pamario kaimai (pvz., Įsė) ant aukštų metalinių stulpų turėjo vėjo krypties ir stiprumo rodykles. Nuo XIX a. vidurio visos Kuršmarių ir Aismarių žvejų burvaltės stiebų viršūnėse turėjo specialias medines vėtrunges. Jose buvo įkomponuoti oficialūs ženklai, rodę valčių priklausomybę konkrečiam kaimui ir marių regionui. Žvejai turėjo teisę savo vėtrunges puošti dar ir papildomais drožiniais.

Kostas Frankas

Iliustracija: Vėtrungė virš pastato Kinčiuose, 1996

Iliustracija: Sena žvejo vėtrungė Nidos muziejuje

Iliustracija: Purvinės, Juodkrantės, Kopgalio ir Nidos žvejų vėtrungės Nidoje, prie gintaro muziejaus, 2000 / Iš MLEA

Iliustracija: Pikopos žvejo 1922 m. vėtrungė / Atvirukas iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Nidos vėtrungė / Iš Eduardo Jonušo knygos „Kuršių marių vėtrungės“, 1973 (neišspausdinta)