vilktakis

vlktakis, vilkólakis, mitinė būtybė, žmogus, galintis pasiversti ar paverstas vilku. Klaipėdos krašte jį vadino vilktrase. Žmogus vilku esą pasiversdavęs savo noru (tada pridarąs kaimynams daug žalos) arba atėjus tokiam laikui juo virstąs ne iš savo valios, nors pats labai sielojąsis dėl to. Dar XVI a. Casparas Hennenbergeris minėjo, kad Dumnavoje buvęs senas, daugiau nei 100 metų piemuo, save laikęs vilktakiu. Jei kas jį supykdydavęs, jis nešdavęs nelaimę to gyvuliams, todėl prūsai jo labai bijoję. Sakmėse vaizduota, kad vilkais žmones (daugiausia vestuvininkus) paversdavę burtininkai ir raganos. Mažojoje Lietuvoje užrašyta nedaug sakmių apie vilktakius. Pvz., senis nekentęs savo marčios ir naktimis pasivertęs vilku draskė tvarte sūnaus gyvulius. Sūnus pastatęs spąstus, sugavęs vilką ir jį mušęs, tačiau tam pavyko ištrūkti. Ryte senį rado smarkiai sudaužytą. Kitu atveju vyras moterį perspėjo, kad atbėgs vilkas (prašydamas jo nemušti) ir nuėjo į mišką. Vilkui atbėgus moteris gynėsi jį mušdama, šis pabėgo. Po to iš miško grįžo vyras sumušta galva ir prisipažino turįs virsti vilku. Užrašyta sakmė apie medžiotoją, pelkėje šovusį į vilką. Atėjęs ten kitą rytą jis suprato šovęs į vilktakį – radęs vilko kailį ir peilį. Pasakojimus apie vilktakius skatino tikri nedorų žmonių darbai, įvairios išdaigos, senųjų burtų ir tikėjimų atgarsiai.

L: Klaipėdiečių lietuvių tautosaka // Tautosakos darbai, t. 7, 1940; Vėlius N. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. V., 1977; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 2, V., 2001; Kerbelytė B. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. 3. V., 2002.

Jūratė Šlekonytė