vėjas
vjas, oro judėjimas horizontalia kryptimi iš aukšto atmosferos slėgio srities į žemo slėgio sritį. Beveik visoje Mažosios Lietuvos teritorijoje rudenį, žiemą ir pavasarį vyrauja pietvakarių ir pietų (Baltijos jūros pakrantėje rytų, pietryčių), vasarą – pietvakarių, vakarų ir šiaurės vakarų vėjai. Štiliai pajūryje sudaro 0,5–1%, kitur – 7–11% vėjo matavimo atvejų. Vidutinis metinis vėjo greitis pajūryje – 5–6 m/s, žemyninėje dalyje – iki 3,5 m/s. Stipriausi vėjai lapkričio–sausio mėnesiais (pajūryje vidutiniškai 6–7 m/s, kitur – 4–4,5 m/s), silpniausi – birželio–rugpjūčio mėnesiais (pajūryje vidutiniškai 4,5–5,5 m/s, kitur – 2,5–3,5 m/s). Pajūryje 150–165 dienas per metus būna 8 m/s stiprumo vėjas, 30–35 dienas – 15 m/s; tolstant nuo jūros vėjo stiprumas sumažėja 2–3 kartus. Vidutiniškai kartą per 15–20 metų pajūryje vėjo greitis būna iki 35 m/s, kitur – iki 25 m/s. Vėjas buvo svarbus faktorius pajūrio ir pamario žmonių gyvenime. Jis trukdydavo XIII–XIV a. karo žygiuose – žiemą šalto vėjo gūsiai apšaldydavo karių veidus, rankas ir kita, minimi net mirčių atvejai. Jūroje ir mariose vėjo sukeltose audrose nuskęsdavo laivai su žmonėmis. 1829 audroje nuskendo 4 laivai, žuvo 11 žmonių; 1804 prie Klaipėdos vykdant gelbėjimo darbus, pasikeitęs vėjas ir srovė į jūrą nunešė ir nugramzdino burlaivį Quardian (53 žuvusieji). 1881 vėjui pajudinus ledą, žuvo daugiau kaip 10 prie Nidos lašišas gaudžiusių žvejų. Nepalankūs vėjai nutraukdavo sielių plukdymą mariose ir Klaipėdos kanale. Stengiantis sušvelninti laivų sudužimų nuostolius, XIX a. steigtos gelbėtojų stotys (pirmoji įkurta 1832 Bomelsvitėje) su apmokytomis įgulomis. Vėjas nuniokodavo pastatus ir pasėlius (didelis uraganas siautė 1625). 1802 audra apgadino Klaipėdos Jono bažnyčios bokštą, 1829 nuplovė naujakurių dirbamas žemes Kopgalyje. Nemuno deltoje pietvakarių vėjas padidino potvynį (1829), audra pralaužė pylimus, buvo apsemtas Šilokarčemos turgus, griuvo pastatai, gaišo naminiai gyvuliai. Nevaldomi vėjuotu oru tampa gaisrai – 1540 gaisras Klaipėdoje paliko tik 6 namus. Saugantis nuo vėjo Klaipėdos senamiesčio kvartalai buvo formuojami taip, kad nesusidarytų dideli skersvėjai. Iš vakarų – vyraujančių vėjų pusės pastatų sienos papildomai apšiltintos ir impregnuotos. Poreikį stebėti vėjo kryptį ir stiprumą architektūroje išreiškia vėjarodės. Išnaudojant vėją, XVII a. Klaipėdos krašte buvo statomi vėjo malūnai, XIX a. pabaigoje Klaipėdos apskrityje jų buvo 135, Šilokarčemos – 129, Pagėgių apylinkėse – 56. Vėjas keitė kraštovaizdį. Pustomos smėlio kopos XVI–XIX a. užnešdavo derlingas žemes, Kuršių nerijoje vertė gyventojus keltis šiauriau Klaipėdos, išnyko Naglių ir Karvaičių kaimai. 1796 želdintos ir stiprintos kopos ties Klaipėdos švyturiu, 1791–1793 nerijoje prie Kopgalio pradėtas formuoti pajūrio apsauginis kopagūbris. 1814 Klaipėdos šiaurinį pakraštį pustė smėlynai, jiems sulaikyti įsteigtas miesto iždo kaimas Sandwehr.
Dar skaitykite vėjų vardai.
Arūnas Bukantis
Dainius Elertas
Iliustracija: Klaipėdos krašto vėjo malūnas, iki1944 / Iš Martino Buddraus rinkinio
Iliustracija: Kuršių nerijos smėlynai, iki 1944 / Iš Antano Buračo rinkinio