Valtarkiemio parapija

Vatarkiemio parãpija, įsteigta po Reformacijos. Pirmoji bažnyčia pašventinta 1607. 1753 ir 1855 perstatyta. Buvo 31,5 m ilgio ir 16 m pločio, turėjo bokštą, gaubtas, dekoruotas lubas, suvienytą altorių-sakyklą. Vėliau sumontuoti vargonai išgražinti rokoko stiliaus puošmenomis. Minimos ir meniškos alavinės altoriaus žvakidės, pažymėtos 1698 data ir raidėmis J. F. P. (greičiausiai tuo laiku čia pamokslavusio kunigo Jokūbo Perkūno jaunesniojo kriptonimas). Pamaldos lietuvių kalba laikytos 1607–1870. Kunigo Wilhelmo Wegenerio 1848 ataskaitoje minima buvus 45 lietuvininkus parapijiečius. Parapijoje pamokslavo keli lietuvių religinės raštijos darbuotojai: 1650 (1656?)–1663 giesmių kūrėjas Merkelis Švoba, 1664–1692 – giesmių eiliuotojas, leksikografas Ernestas Dietzelius, 1692–1707 – lietuvių tautosakos rinkėjas, žodynininkas Jokūbas Perkūnas jaunesnysis, 1708–1749 – Biblijos į lietuvių kalbą vertėjas, giesmių ir eilėraščių kūrėjas, lingvistas Pilypas Ruigys, 1779–1822 – lietuviškos raštijos darbuotojas Johannas Gottfriedas Jordanas. 1914 į Mažąją Lietuvą įsiveržusi Rusijos kariuomenė Valtarkiemio bažnyčią apgriovė. 1926 atstatyta. Per Antrąjį pasaulinį karą liko sveika, ~1948 paversta sandėliu. Greta prišlietas medinis priestatas.

Albertas Juška

Iliustracija: Valtarkiemio bažnyčios sakykla, įrengta 1630 / Iš MLEA