valstiečiai

valstiẽčiai, kininkai, smulkieji gamintojai žemdirbiai, ūkininkaujantys sklype savo darbo priemonėmis, daugiausia šeimos jėgomis. Mažojoje Lietuvoje valstiečiai buvo – kaimiečiai (kaimas, kiemas) prūsai ir lietuvininkai, turintys nuosavus ūkius. Jų ūkiai bendrai sudarė teritoriją – lauką, o jo gyventojai vadinami laukininkais (laukai jungėsi į didesnius vienetus – valsčius). Kryžiuočių ordino (XIII a. II pusė–1525), vėliau Prūsijos kunigaikščio (nuo 1525), karaliaus (nuo 1701) valdžiai nusipelnę vietos gyventojai nuosavybėn gaudavo žemės sklypą pagal Kulmo teisę ir vadinosi kulmiškiais (ilgainiui dalis jų tapo dvarponiais – dvarų savininkais dvarininkais). Dauguma jų buvo vokiečiai, sudarė aukštesnį valstiečių sluoksnį. Kulmiškių daugėjo po vokiečių didžiosios kolonizacijos (XVIII a. I pusė). Dauguma lietuvininkų ir beveik visi kolonistai buvo valstybiniai valstiečiai ir vadinti karališkaisiais – gyveno Prūsijos valdovo žemėje ir jam atliko prievoles. XVIII a. pabaigoje Lietuvos provincijoje (4 lietuviškiausiose apskrityse) buvo apie 23 000 valstybinių ir apie 1800 bajorams priklausančių valstiečių ūkių. Lietuvininkų ir prūsų valstiečių daugumą sudarė lažininkai, vokiečių valstiečiai – činšininkai. Lietuviai valstiečiai nuo vokiečių skyrėsi feodalinės rentos forma ir valdomo sklypo dydžiu – pastarųjų ūkiai buvo didesni. Rytų Prūsijos departamente vyravo 2–3 ūbų valstiečių ūkiai, Lietuvos departamente – pusūbiniai ir vienaūbiai; vokiškų valsčių valstiečiai vidutiniškai turėjo beveik dvigubai daugiau žemės nei lietuviai. Ordino ir ypač Prūsijos kunigaikštystės laikais (XVI–XVII a.), įsigalint baudžiavai, laisvieji ūkininkai (prūsai ir lietuvininkai) buvo verčiami baudžiauninkais; valdovo arba vokiečių bajoro dvare jie ėjo lažą (lažininkai). Bajorų žemėvalda didėjo 1807 Prūsijoje panaikinus baudžiavą. Per vokiškąją kolonizaciją ir po jos dalis lietuvininkų buvo nuvaryti nuo žemės, tapo mažažemiais arba bežemiais, vadinamaisiais laisvaisiais žmonėmis. Nuo XVIII a. pabaigos ir XIX a. plito samdomasis darbas, daugėjo samdinių, žemės ūkio darbininkų. Dalis jų, gavę dirvonuojančių ūbų, tapo valstiečiais. Nusigyvenusių ar nuvarytų nuo žemės laisvųjų žmonių ir kitų valstiečių vaikai, kaip pigi samdomoji darbo jėga, dvare arba pas kulmiškius ir turtingus valstiečius tapdavo šeimyniškiais. Po 1807 valstybinės rinkos ekonomikos Prūsijoje sąlygomis lietuvininkai samdiniai dirbo ne tik pas vokiečių bajorus ir turtingus valstiečius, bet ir tapusių žemės savininkais praturtėjusių tautiečių valstiečių ūkiuose, negausiuose jų dvareliuose. Prūsijos valstybės ūkio raidos sąlygomis dirbant vokiečių valstiečių arba bajorų dvaruose, kurių daugėjo, lietuvininkų varguomenė greičiau nutautėdavo. Vokiečių kolonistai iš esmės liko karališkaisiais valstiečiais – gyveno neišnuomotose domenų dalyse. Prūsijos valstiečių asmeninė laisvė, jų teisės į žemę ir santykiai su ponu dvarininku buvo nuosekliai formuojama visų valstybinių institucijų. Skirtingais laikotarpiais buvo šios priklausomybės formos: ypač tvirta juridinė (Leibeigenschaft) ir baudžiavinė (Eigengehörigkeit, Gutspflichtigkeit) priklausomybė ir paveldimas pajungimas – be teisės pasitraukti nuo pono (Erbunterthänigheit).

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Spitrės kaimo (Tilžė) valstiečių Luisės ir Michaelio Buddrusų (sėdi) šeima, apie 1917 / Iš Martino Buddruso šeimos albumo

Iliustracija: Valstiečių Vilkovskių šeima, Labguvos apskritis, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Ūkininkas Girulis iš Meželių, Šilutės apskritis, apie 1930 / Iš Ievos Toleikytės-Biržienės šeimos albumo

Iliustracija: Mikas Bertulis, Poškų kaimo valstietis kaizerio kariuomenėje, apie 1914 / Iš Domo Kauno rinkinio