vaišės

váišės, vaišinimo paprotys. Vaišės buvo įprastos per krikštynas, vestuves bei laidotuves. Vaišių kėlimas ir svaigiųjų gėrimų vartojimas (dažniausiai alaus) pagonybės laikais turėjo ritualinę prasmę, todėl Bažnyčios buvo kritikuojamos. XV a. Sembos vyskupas Michaelis Jungė įsake (1426) griežtai pasisakė prieš prūsų išgėrimus, lėbavimus ir puotas. Žemutinės Prūsijos krašto potvarkyje (1427) smerktos didelės vaišės, kadangi jos nuskurdina gyventojus. Ten nurodyta, kad per vestuves paprasti ir laisvieji kaimų seniūnai gali patiekti po 6, o paprastieji valstiečiai – tik po 3 dubenis vaišių. Vestuvės galinčios trukti ne ilgiau kaip 2 dienas. Per krikštynas leista vaišinti tik 1 kartą. Per šermenis leista gerti ne daugiau kaip 1 statinę alaus. XVIII a. viduryje Theodoras Lepneris aprašė lietuvininkų krikštynų ir šermenų vaišes.

L: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1–2. V., 1996–2001.