tautinė tapatybė

tautnė tapatýbė, asmens priklausomybės kuriai nors tautai savivoka, kitų žmonių priskyrimas tautai; kuriai nors tautai save priskiriančių asmenų bendrumo ir unikalumo jausmas. Susiformuoja per kultūrinės komunikacijos praktikas, kai tam tikriems kultūros elementams (pvz., kalbai, dvasiai, charakteriui) suteikiamas bendruomenę telkiantis vaidmuo, šiai bendruomenei sukuriama vieta laike (jos unikalią dabartį legitimuojantis siužetas apie praeitį) ir erdvėje (pagal tam tikrus kriterijus apibrėžiant bendruomenės teritoriją, kuri jai turinti priklausyti). Iki XIX a. II pusės tapatybę apibrėžiančios sąvokos lietuvis ir vokietis turėjo daugiau socialinių nei tautinių implikacijų. Dvarininkai ar miestiečiai lietuviais vadino lietuvių kalbą vartojusius valstietiškos kilmės ir nuo jų pačių papročiais besiskiriančius asmenis, kurie patys save dažnai vadindavo būrais (iš vok. Bauer – valstietis), tuo išreikšdami socialinį savo tapatybės aspektą. Lietuviškai kalbantys kaimo gyventojai vokiška laikė miesto bei dvaro komunikacinę aplinką. Suvokietėti jiems reiškė pakilti socialinio statuso laiptais, visiškai perimti vokiečių kalbą, elgsenos bei papročių bruožus (pvz., aprangos stilių). Mąstymas tautinėmis kategorijomis atėjo į Mažąją Lietuvą XIX a. II pusėje, pamažu į šį regioną braunantis masių nacionalizacijos procesui. Kaimo aplinką tautinės idėjos (visų pirma, vokiečių nacionalizmo) pasiekė suintensyvėjus tarpkultūrinei komunikacijai ir ypač per XIX a. viduryje greitai plitusią periodiką. Vokiečių tautinės tapatybės konstravimas sustiprėjo XIX a. 7 dešimtmetyje ir ypač po Vokietijos suvienijimo 1871. Vis dėlto agrarinėje, modernizacijos tendencijų silpnai paveiktoje Rytų Prūsijos provincijoje iki pat Pirmojo pasaulinio karo išliko labai paveikios sẽnosios ideologinės struktūros, reikalavusios lojalumo Prūsijos monarchijai ir telkiančiąją funkciją priskyrusios Hohenzollerių dinastijai. Apie tai liudija ir beveik absoliuti būrų ištikimybė karaliui/kaizeriui (viernystė) ir Dievui (nobažnystė). Alternatyvusis lietuvių nacionalizmas, kaip ir dauguma kitų Vidurio Rytų Europos nacionalizmų, savo prigimtimi valstietiškas, suvokė tautą kaip amžiną bendruomeninę formą, kuri kadaise pergyveno aukso amžių ir vėliau užmigo. Lietuvių nacionalizmo ideologai, projektuodami dabarties kategorijas į praeitį, savinosi tą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės tradicijos dalį, kuri atitiko jų etnolingvistiškai dabartyje apibrėžiamą lietuvių tautą, ir teigė, kad dėl svetimųjų įtakos ši tauta esą jau kelis šimtmečius praranda savo tautiškumo elementus, t. y. nutautėja (faktiškai tai buvo tautiškumo kategorijomis išreikštas akultūracijos arba kultūrinės asilimiliacijos apibūdinimas). Savo užduotį jie suvokė kaip lietuvių tautos budinimą, todėl moderniosios lietuvių tautos kūrimas buvo traktuojamas kaip tautinis atgimimas. Faktiškai XIX a. II pusėje lietuvių tauta buvo naujai konstruojama. Į šį konstravimą įsitraukė ne vien Didžiosios Lietuvos lietuviai, bet ir dalis mažlietuvių: pirmuosius labiausiai paskatino lotyniškųjų rašmenų uždraudimas lietuvių spaudiniuose (1864; spaudos draudimas Lietuvoje), antruosius – XIX a. 7–8 dešimtmečių sandūroje suaktyvėjęs lietuvių kalbos šalinimas iš viešojo gyvenimo, ypač iš mokyklos; faktiškai abi grupes suartino nelegalios spaudos leidyba ir bendradarbiavimas lietuvių periodiniuose leidiniuose (Lietuviška ceitunga, Aušra ir kiti). Lietuvių inteligentai rado argumentų, kurie galėjo paskatinti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuvių bendrą tautinę tapatybę (lietuvių nacionalizmas buvo etnolingvistinis, t. y. buvo kuriamas pirmiausia bendros kalbos ir papročių pagrindu), tačiau bendros komunikacinės ir kultūrinės patirties stoka realiai kliudė vienos lietuvių tautinės tapatybės, kuri aprėptų ir mažlietuvius, ir didlietuvius, susiformavimui. Todėl bendra lietuvių tautinė tapatybė iš esmės liko nerealizuota idėja ir faktiškai tautinis sąjūdis formavosi tik Didžiojoje Lietuvoje; nedidelė Prūsijos lietuvių dalis prie jo prisijungė, tačiau Prūsų Lietuvoje atskiras tautinis sąjūdis nesusiformavo. Nepaisant to, kad nemaža grupė Prūsijos lietuvių siekė kultūriškai suartėti su Didžiosios Lietuvos lietuviais, dauguma į tokį suartėjimą žiūrėjo rezervuotai arba abejingai (būta ir abipusių atgrasančių stereotipų: didlietuviai mažlietuviams buvo žemaičiai, maskoliai, mažlietuviai Didžiosios Lietuvos lietuviams – prūsokai). Todėl pagal tai, kokioje komunikacinėje aplinkoje aktyviau dalyvavo, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Prūsijos lietuviai tautinės tapatybės prasme galėjo apibrėžti save kaip vokiečius, rečiau – kaip lietuvius (lietuvininkus, mažlietuvius), tačiau pastaruoju atveju dažnai laikytasi distancijos nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių. Kita vertus, didžioji Prūsijos lietuvių dalis iki Pirmojo pasaulinio karo savo lietuviškumo neišreikšdavo nacionalistinėmis kategorijomis. Prūsų lietuviai neturėjo savojo nacionalizmo (tam ypač kliudė pajėgios nacionalistiškai mąstančios inteligentijos nebuvimas), o daugumos jų tapatybė liko savita, neįgaudama visų tautinei tapatybei būtinų komponentų; kalbos faktorius neįgavo tokios reikšmės kaip Didžiojoje Lietuvoje, kadangi Mažojoje Lietuvoje dvikalbystė buvo įprasta lietuvių tapatybės dalis; religija, papročiai vis dar atskyrė lietuvius nuo vokiečių kur kas labiau nei nacionaliniai skirtumai. Tai leidžia teigti, kad Prūsų lietuviai pagal savo tapatybę liko etnokultūrine grupe arba subtauta. Lietuvos valstybės susikūrimas (1918) Prūsijos lietuvių tautinei tapatybei turėjo prieštaringų pasekmių, kadangi dalis Klaipėdos krašto gyventojų, anksčiau laikiusių save lietuviais opozicijoje vokiečiams, dabar nenorėjo savęs tapatinti ir su Lietuvos lietuviais. Tai buvo viena iš paskatų tarpukario klaipėdiškio tapatybės kategorijai atsirasti. 1925 Klaipėdos krašto gyventojų surašymas užfiksavo šią kategoriją greta kitų dviejų pagrindinių Klaipėdos krašto gyventojų tapatybės kategorijų: vokiečių ir lietuvių. Klaipėdiškiai buvo patekę į regioninės tapatybės ideologijos įtaką; ši ideologija teigė istorinį Klaipėdos krašto savitumą, laikė jį kaip tam tikra bendra vokiečių ir lietuvių tėviške, akcentuodama, kad krašte gyvenančius vokiečius ir lietuvius sieja kur kas glaudesnės sąsajos nei lietuvių evangelikus ir lietuvių katalikus. Regioninės tapatybės ideologijos semantikoje galima įžvelgti vokiečių nacionalizmo, rytprūsiškojo regionalizmo ir Klaipėdos krašto regionalizmo dėmenis. Esminė šios ideologijos formavimo tendencija tarpukariu buvo priešpriešinti tvarkos, istorinio savitumo, praeities stabilumo vaizdinius Lietuvos bandymams integruoti Klaipėdos kraštą. Klaipėdos kraštui priklausant Lietuvos Respublikai (1923–1939) Lietuvoje palaikoma nacionalinio tapatumo ideologija prisidėjo prie vis didėjančios Prūsijos lietuvių grupės pastangų atsiriboti nuo vokiečių, tačiau formavo nacionalinį sutelktumą ir niveliavo buvusias Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuvių skirtybes. Ypač ši tendencija suaktyvėjo 4 dešimtmečio viduryje, kai Lietuva ėmė forsuotai įgyvendinti Klaipėdos krašto atlietuvinimo politiką. Klaipėdietiškumas kaip savita tapatybės išraiška šios politikos nebuvo pripažįstama, todėl toks politinis kursas, nors ir palaikomas dalies mažlietuvių, reiškė, kad klaipėdiškiai vis dažniau nusisukdavo nuo Lietuvos ir linko tapatintis su krašto vokiečiais.

L: Žalys V. Kova dėl identiteto: Kodėl Lietuvai nesisekė Klaipėdoje tarp 1923–1939 m. Lüneburg, 1993; Hermann A. Lietuvių ir vokiečių kaimynystė. V., 2000; Pocytė S. Mažlietuviai Vokietijos imperijoje 1871–1914. V., 2002; Safronovas V. Praeities panauda palaikant lietuvišką tapatumo orientaciją tarpukario Klaipėdoje // Nauji požiūriai į Klaipėdos miesto ir krašto praeitį (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. XVII), Klaipėda, 2008; Klein M. Die versäumte Chance zweier Kulturen. Zum deutsch-litauischen Gegensatz im Memelgebiet // Zwischen Staatsnation und Minderheit. Litauen, das Memelland und das Wilnagebiet in der Zwischenkriegszeit (Nordost-Archiv, Bd. II/ 1993, Hf. 2). Lüneburg, 1993; Ruffmann K. H. Deutsche und Litauer in der Zwischenkriegszeit. Erinnerungen eines Memelländers, Überlegungen eines Historikers. Lüneburg, 1994; Tauber J. Der unbekannte Dritte: die Kleinlitauer im Memelgebiet 1918–1939 // Der Fremde im Dorf: Überlegungen zum Eigenen und zum Fremden in der Geschichte. Lüneburg, 1998; Klein M. Ein interkulturelles Produkt: der „Putzmalūnas“. „Etnische Identität und Sprache in Preußisch-Litauen“ // Selbstbewusstsein und Modernisierung. Soziokultureller Wandel in Preußisch-Litauen vor und nach dem Ersten Weltkrieg. Osnabrück, 2000; Vareikis V. Memellander/ Klaipėdiškiai Identity and German-Lithuanian Relations in Lithuania Minor in the Nineteenth and Twentieth centuries // Sociologija. Mintis ir veiksmas. 2001, nr. 1 (6).

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Marija Katrė Endrulikė-Gocentienė su savo motina Ieva Redveikike-Endruliene Žemaičių Naumiestyje, apie 1909 / Iš Algirdo Žemaitaičio šeimos albumo

Iliustracija: Klaipėdiškė atviruke, adresuotame Rugulių šeimai Svencelėje, 1916 / Iš Vyto Pupšio rinkinio

Iliustracija: Pėžaičių ūkininkai Mikelis Kybrancas ir Marinkė Naujoks-Kybrancienė, apie 1938 / Iš Bernardo Aleknavičiaus rinkinio

Iliustracija: Lietuvaitė su tipiška Klaipėdos kraštui apranga, apie 1930 / Iš Viliaus Pėteraičio rinkinio

Iliustracija: Kristupas Žiogas (Szogs) iš Žalgirių, 1932 / Iš Magdalenos Klumbytės-Piklaps šeimos albumo

Iliustracija: Petras ir Urtė Martinaičiai iš Batakių (Paprūsė), 1909 / Iš Romo Delkaus šeimos albumo

Iliustracija: Jūratė Viktorija Stubraitė, Marytė Mickutė-Skrabienė, Erika Volgemūtytė-Urbaitienė ir kunigas Fricas Skėrys per Jonines Priekulėje, 1988

Iliustracija: Preilos žvejė Marija Bastikytė-Jakaitienė, 1979

Iliustracija: Anna Ela Jurgenaitytė-Plonaitienė, apie 1980