spaudos draudimas Lietuvoje
spaudõs draudmas Lietuvojè, draudimo vartoti lotynišką raidyną spaudiniuose lietuvių kalba tradicinis istoriografinis pavadinimas, Rusijos imperijos valdžios draudimas spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti Didžiojoje Lietuvoje bei Rusijos europinės dalies gubernijose lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis. Galiojo 1864–1904. Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo 1864 VI 17 nurodymu buvo uždrausta lotyniškomis raidėmis spausdinti elementorius, kiek vėliau – visus lietuvių leidinius. M. Muravjovą pakeitęs generalgubernatorius Konstantinas Kaufmanas 1865 IX 18 slaptu aplinkraščiu įteisino spaudos draudimą, sustabdė visų spaustuvėse ir knygynuose esamų anksčiau išleistų lietuvių knygų platinimą, uždraudė lietuviškus leidinius įvežti iš užsienio. K. Kaufmano teikimu, Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas 1865 X 5 išleido įsaką, draudžiantį lietuvių spaudą lotyniškomis raidėmis Rusijos imperijos europinėje dalyje. 1873 I 2 buvo uždrausta įvežti iš užsienio ir platinti lietuvių spaudą gotiškomis raidėmis. Priešindamiesi spaudos draudimui lietuvių šviesuoliai organizavo nelegalios lietuvių spaudos leidimą užsienyje bei jos platinimą Didžiojoje Lietuvoje. Vyskupas M. Valančius 1867 iš savo lėšų sudaręs specialų fondą knygoms leisti Mažojoje Lietuvoje pradėjo spausdinti savo ir kitų autorių religinius bei pasaulietinius veikalus. M. Valančiaus paskatinti, į knygų leidybą įsitraukė kunigas Martynas Sederavičius, Antanas Vytartas, pasaulietis Serafinas Kušeliauskas. Apie 60 leidinių savo lėšomis yra išleidęs Petras Vileišis. Lietuvių knygas Mažojoje Lietuvoje komerciniais sumetimais leido vokiečių spaustuvininkai Otto von Mauderodė, Julius Reylaenderis (Reylaenderio spaustuvė), Julius Schoenkė (Schoenkės spaustuvė) ir kiti, vėliau įsitraukė su lietuvių tautiniu judėjimu susijusios draugijos, laikraščių redakcijos, pavieniai leidėjai (Martynas Jankus, Enzys Jagomastas). Spaudos draudimo Lietuvoje laikotarpiu buvo išleista 1830 pavadinimų Lietuvai skirtų knygų. Spaudos draudimo laikotarpio pradžioje 70% jų sudarė religinė literatūra, vėliau daugėjo pasaulietinių knygų. XIX a. pabaigoje pasaulietinės knygos sudarė apie 70% bendro knygų skaičiaus. Populiarios buvo maldaknygės, katekizmai, kurie, be tiesioginės paskirties, buvo naudojami ir kaip mokomosios knygos. Dėl to jos turėjo po 40–50 laidų bei didžiausius (20 000–30 000 egzempliorių) tiražus. Spaudos draudimo laikotarpiu buvo išleista apie 130 mokslo populiarinamųjų knygų, apie 80 elementorių, daugiau kaip 100 kalendorių, 280 grožinės literatūros knygų. Mažojoje Lietuvoje pasirodė Didžiajai Lietuvai skirti pirmieji lietuvių periodiniai leidiniai: Aušra, Varpas, Garsas, Žemaičių ir Lietuvos apžvalga, Tėvynės sargas ir kiti; iš viso spaudos draudimo metu ėjo 15 Didžiajai Lietuvai skirtų periodinių leidinių. Jų atsakomaisiais redaktoriais buvo Mažosios Lietuvos gyventojai (tvarkė juridinius reikalus), o laikraščių turiniu rūpinosi redaktoriai, kilę iš Didžiosios Lietuvos. Lietuvių nelegaliosios spaudos organizavimas, leidyba ir platinimas tapo svarbia Didžiosios ir Mažosios Lietuvos šviesuomenės jungtimi. 1904 V 7 spaudos draudimas panaikintas, dėl to sumažėjo Mažosios Lietuvos spaustuvių ir leidėjų pelnas, siaurėjo verslas.
L: Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias, 1864–1904. V., 1994; Matulevičius A. Tautos žadinimo šaukliai: Aušrininkų, varpininkų ir dvasininkų korespondencija lietuvių tautinio atgimimo klausimais. V., 2017.
Iliustracija: Martyno Jankaus lietuviškų knygų ir laikraščių katalogas, 1891 / Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Iliustracija: V. Kalvaičio sudarytas poezijos rinkinys „Naujausios lietuviškos dainelės“, 1886