Stalupėnai

Stãlupėnai (vok. Stallupönen, nuo 1938 Ebenrode, rus. nuo 1946 Nesterov), miestas 23 km į rytus nuo Gumbinės, 12 km į vakarus nuo Rytprūsių–Lietuvos sienos. Nuo 1818 apskrities centras. 1539 pirmąkart paminėtas kaip Įsruties valsčiaus valstiečių kaimas Stallupen su 9 sodybų savininkais ir 1 dalininku. 1585 ar 1589 pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, 1726 – naujas jos pastatas (Stalupėnų parapija). Stalupėnų plėtra paspartėjo po 1709–1711 maro. 1722 karalius Friedrichas Wilhelmas I, siekdamas atkurti maro nuniokotą Lietuvos provinciją, Stalupėnams suteikė miesto teises. Stalupėnus sudarė Senamiestis ir Naujamiestis su turgaus aikštėmis. 1740–1743 Stalupėnų mokykloje (Stalupėnų mokyklos) mokytojavo Kristijonas Donelaitis. 1860 pro miestą nutiesta valstybinė geležinkelio linija Karaliaučius–Eitkūnai, 1892 Stalupėnai kariniais tikslais geležinkelio sujungti su Tilže. Nuo XVIII a. buvo kariuomenės dislokacijos pasienyje punktas; 1785 įgulą sudarė 1 juodųjų husarų ir 1 bosniakų eskadronas, 1885 – 2 ulonų eskadronai. 1914 karo veiksmų metu Stalupėnai smarkiai nukentėjo nuo artilerijos apšaudymų, 1915 pradėti atstatyti. 1785 be įgulos buvo 2357, 1875 – 3763, 1885 – 4181, 1905 – 5273, 1933 – 6294, 1939 – 6644 gyventojai. Veikė liaudies mokykla, realinė gimnazija, Luizės mergaičių licėjus, žemės ūkio mokykla, katalikų bažnyčia, žydų sinagoga. Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo 3 plytų fabrikai, kailiadirbių įmonė, malūnas, mašinų fabrikas, jaunimo turistinė bazė. 1944 gerokai sugriautas miestas užimtas III Baltarusijos fronto pajėgų. Išliko 1927 pašventinta Kristaus Širdies bažnyčia (nuo 1994 naudojama stačiatikių poreikiams).

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Būdinga Rytprūsių miestams Stalupėnų gatvė su viešbučiu, apie 1901 / Iš Gedimino Bendinsko rinkinio

Iliustracija: Stalupėnų geležinkelio pervaža „Geldapės vartai“, iki 1944 / Iš Gedimino Bendinsko rinkinio

Iliustracija: Stalupėnai iš paukščio skrydžio, iki 1944 / Iš MLEA