Stalupėnų parapija

Stalupėnų parapija, įkurta po Reformacijos, priklausė Įsruties bažnytinei apygardai. Pirmieji maldos namai pastatyti 1589 (ar 1585). 1726 ir 1770 bažnyčia sudegė, atstatytosios mažai priminė pirmtakes. Paskutinė stovėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Keliskart restauruota, gražinta, ji buvo 42,8 m ilgio ir 13,65 m pločio, su 4 aukštų bokštu. Jame įrengtas laikrodis, 2 varpai. Laikantis protestantiškųjų tradicijų vidus kuklus: navas dengė profiliuotų lentų lubos, stovėjo sujungtas altorius-sakykla. Interjerą puošė kelios altorių supusios dorėniškos kolonos, navos gale – rokoko stiliaus puošybos elementais marginti 12 registrų vargonai. Parapijiečiai bokšte įkeltų varpų skambesį suprato kaip raginimą neišpuikti. Girdėjo: Pilksermėgiai, skrandojlindžiai! Pilksermėgiai, skrandojlindžiai! XIX a. karų su Prancūzija laikotarpiu Napoleono armijos kariškiai bažnyčioje įrengė lauko ligoninę (pamaldos laikytos kunigų name). 1812 jiems su sąjungininkų pulkais pajudėjus Rusijos link Stalupėnų varpai linkėjo palaimos karo žygyje. Stalupėnuose kunigavo keli lietuvių raštijos darbuotojai: 1613–1640 – Jurgis Virčinskis, 1651–1662 – Johannesas Heinrichas Leopoldi. Jo iš vokiečių kalbos išversta giesmė Kai rytmety anksti keliuos tebegiedama ir dabar. 1740–1743 čia per pamaldas vargonavo Kristijonas Donelaitis. 1889–1919 antruoju kunigu dirbo Karlas Frydrichas Mažeika. Daugiau nei pusė Stalupėnų lietuvių mirė per 1709–1711 marą. Likusieji vėliau asimiliuoti: 1848 buvo 340 lietuvių (4,7% parapijos narių), 1897 – 40 (0,4%), 1907 ir 1912 – po 10 (0,1%). Pamaldos gimtąja kalba vienąkart per mėnesį ir per didžiąsias religines šventes jiems laikytos iki XX a. pradžios. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Stalupėnų bažnyčia sunaikinta.

Albertas Juška

Iliustracija: Stalupėnų evangelikų liuteronų bažnyčia ir paminklas kariams, iki 1944 / Iš Gedimino Bendinsko rinkinio

Iliustracija: Pilupėnų bažnyčia, 1992?