smilkymas

smikymas, aprūkymas dūmais. Senieji šaltiniai liudijo, kad smilkymas laikytas auka dievams. XVII a. Coelestinus Mislenta minėjo, kad Patrimpui smilkyti smilkalai. Matas Pretorijus teigė: smilkytas ne gintaras, o Prūsuose reti smilkalai: greičiausiai iš sakų, kuriuos eglynuose išmeta skruzdės. Jie atrodą ir kvepią kaip tikri smilkalai, o Nadruvos prūsai juos taip ir vadiną. Smilkalai naudoti ir kaip apsauginė priemonė. Anot M. Pretorijaus, smilkomo ožio rago (dar skaitykite ožys lietuvininkų tikėjime) kvapas nubaidydavo galvijams žalingus žalčius. Smilkymas taikytas naminių paukščių apsaugai: Kad išperėtus žąsyčius pirmą sykį laukan neša, reikia juos paraku pasmilkyti. Žąsyčius reik kiočėn (kurban) sudėti, ir tada jų skyvį (torėlių) su anglimis laikyti, ir tada ant tų anglių 3 sykius paraką atbarstyti ir taip juos smilkyti. Sako, tad varnos juos negaudančios. Smilkymas plačiai taikytas liaudies medicinoje. XIX a. pabaigoje apie tai duomenų iš Ragainės apylinkių surinko Kristupas Jurkšaitis. Smilkymas naudotas kaip profilaktinė priemonė nuo ligų – namus, apyvokos daiktus, drabužius ir žmones išrūkindavo kadagiais. Susirgusį žmogų pirmiausia stengdavosi pasmilkyti. Ant žėrinčių anglių užmesdavo šieno pabiras, sakus iš skruzdėlyno ir kita. Susidariusius dūmus per trikterį leisdavo ant skaudamos vietos (danties, liežuvio, kaklo) arba apsmilkydavo visą kūną. Kartais smilkymo dūmus reikdavo suuostyti. Kiekvienam negalavimui gaminti atitinkami smilkalai. Danties skausmui malšinti smilkydavo skruzdėlių sakais, gintaru, tabaku, drignėmis arba gailėmis; nuo išgąsties – išgąsdinusiojo plaukais (dar skaitykite plaukai papročiuose ir tikėjimuose). Jei vaikas išsigąsdavęs šuns, tai smilkydavo to gyvūno plaukais (arba jų pelenus duodavo išgerti). Kam kaklą užėmus, smilkydavo šieno pabiromis nuo antstaldės, kadagių uogomis, drignėmis, durnaropėmis ir kitkuo; nuo galvos skausmo – kadagio spygliais, kampertu, katės ekskrementais ar rupūže. Jei įkąsdavo pasiutęs šuo – turėdavo smilkyti jo paties kepenimis (arba kepenis sudeginus tų pelenų užgert su vandeniu).

L: Iš Mažosios Lietuvos tautosakos // Tautosakos darbai, t. 3, K., 1937; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 3. V., 2003; Basanavičius J. Juodoji knyga. V., 2004.

Jūratė Šlekonytė