šluota liaudies tikėjimuose
šlúota liáudies tikjimuose. Šlavimo veiksmas turėjo simbolinę prasmę. XVI a. Jonas Maleckis-Sandeckis rašė, kad po šermenų puotos žynys pakyla nuo stalo ir šluota iššluoja namą ir mirusiųjų vėles su dulkėmis išmeta tarsi blusas... Valstiečio gyvenime šluota turėjusi maginę, apvalomąją paskirtį. Pvz., jei šeimininkė manė, kad jos kiaulės neėda dėl apžavėjimo, pildavo jų ėdalą 3 kartus per seną šluotražį ir sakydavo: Gers mano, pikts tavo! Tada ėdalą tuo šluotražiu 3 kartus permaišydavo ir duodavo kiaulėms ėsti, šluotražį pakišdavo po zieda. Taip reikdavo daryti 3 kartus. Vienoje sakmėje pasakota, kad vienas vaikis niekaip neišsirinkęs iš 3 nuotakų. Sapne laumė jam parodžiusi tas mergas. Viena buvusi už stalo, antra – troboje su šluota, o trečia – arė lauką su jaučių žagre. Atsibudęs vaikis išsirinkęs sapne matytą merginą su šluota ir ją vedęs, bet jie neilgai pagyveno, nes pati pradėjo gerti ir tol gėrė, kol visą gyvenimą kaip su šluota buvo iššlavusi. Taigi žmogus klaidingai suprato šluotos prasmę – palaikė ją darbštumo ženklu. Šluota naudota ir apsauginėje magijoje: kad neateitų laumė, žmonės tvarto kampe pastatydavo šluotą; nuo naktimis sloginančios laumės gintasi seną šluotą padedant skersai lovos. Dalis tikėjimų šluota kaip moteriško darbo įrankiu buvo susiję su moterimis ir jų laime: Stubą šluojant reikia pasižaboti, kad ta mergelė, kuri stubą šluoja, nei vieną neaplenktų. Sakoma, kad tokią asabą, kuri sykį stubą šluojant aplenk, kad tą ir ant svodbos su dovanom aplenkiama tampa. Su šluota, šlavimu sieti ateities spėjimai: Kad rytmetį stubai dar neišluotai kas užeina, tą dieną daug svečių ateina; Kad stubą šluojant sąšlavos atgal lek, tai tą dieną taip jau svečių ateina. Šluota vertinta ir kaip maginė priemonė,leidusi pažvelgti į anapusinį pasaulį: jei kas norėjęs pamatyti dvasias, kurias matydamas šuo kaukęs (dar šuo liaudies tikėjimuose), turi pasiimti šluotą (ražę) ir už kokios trobos kertės pasistojus pro tą šluotą tenlink veizėti, int kur šuo veizėdamas kauk, tad galima tas baisenybes matyti. Su šluota būdavo galima žmogų apžavėti. Kristupas Jurkšaitis ir Vilius Kalvaitis užrašę: kartą prieš užsimiegojusį žmogų palaikę už šluotos ražų užkišę degančią žvakę; šis pažadintas žmogus sekiojęs paskui tą žvakę ir pildęs visus paliepimus. Radišuose viena moteriškė mėgdavusi užmigusiems vyrams krėsti išdaigą – pagriebusi šluotos ražus netoli galvos laikydama ir šnibždėdama, atbula atgal traukdavosi, o miegantysis atsikėlęs jai visur iš paskos sekdavo. Paskui jį parvesdavo atgal, paguldydavo ir pabudindavo numesdama šluotą bei pašaukdama krikštavardžiu. Su šluota drausta mušti vištas, nes šios imsiančios dėti minkštus kiaušinius. Liaudies dainose šlavimas sietas su svečių laukimu: Nusišluok kiemą subatoj / Atjos svetukai nedėlioj.
L: Iš Mažosios Lietuvos tautosakos // Tautosakos darbai, t. 3. K., 1937; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 2. 2001; t. 3. 2003; Basanavičius J. Juodoji knyga. V., 2004.
Jūratė Šlekonytė