šuo (liaudies tikėjimuose)

šuõ (liáudies tikjimuose). Šuo nuo seno laikytas žmogaus draugu, namų sargu, jam jausta ir mistinė pagarba. XVII a. II pusėje Matas Pretorijus rašė: po kiekvienos šventės šunims atiduoti maisto likučiai. Pvz., sambarių metu šeimyna po valgymo likusius kaulus atiduodavusi šuniui, tasai turėdavęs juos suėsti šeimininkui matant. Jei šuo visko nesuėsdavęs, tai šeimininkas likučius dėdavęs į lėkštę ir užkasdavęs tvarte po mėšlu. Po Gabjaujos šventės šunims atitekdavo likusi gaidiena ar sriuba, o per mėšlavežį – papjauto ožio ir kiaulės kaulai. Vykstant sodybos šventinimo apeigoms šeimyna išsidalindavo po nedidelį duonos kepaliuką; jei duonos likdavo, šeimininkas tuoj šuniui atiduodavo. Taigi šuniui duotas maistas čia traktuotas kaip tam tikra auka. Viliaus Kalvaičio užrašytos sakmės apie šunį kaip mirtį regintį gyvūną. Pvz.: sunkiai sergant senam žmogui moteris užgirdo lojant šunį, pro langą išvydo baltai rėdytą mergaitę, įėjusią į ligonio trobą; po kiek laiko ligonis miręs. Kitur žmonės stebėjosi, kad šuo lojo pamatęs ilgą (lyg vienkartė) žmogaus pavidalą; po kelių dienų ten mirė ligonė. Kai kur tikėta, kad mirtį matą ypatingi šunys – keturakiai: Kad keturakis šuo (kurs raudonus antakius turi) vakare kaukdamas loj, jis smertį mato... Pranašišku mirties ženklu laikytas šuns kaukimas: Kad šunys vidurnaktyj kauk, tad tam žmogui nelaimė atsitinka arba jis ar jo namiškių kas miršta. Manyta: kad kai vakarais šunys labai keistai staugė, tai po 3 dienų kas nors mirs. Šuns staugimas galėjęs pritraukti į namus mirtį: šuo pradėjęs vidurdienį ir naktį kaukti, kol per porą metų numirė žmogaus tėvai, po to šuo nustojo kaukti. Manyta, kad toks šuo regėjęs dvasias: Kad šuo kauk, tad jis mato laumes ar piktas dvases, kurios tiems namams piktą grumzd. Griežtai drausta kaukiantį ir lojantį šunį siundyti, raginta jį sudrausti, nes jis dūšias mato, kurios čysčiuje kenčia. Sulaužius draudimą grėsė nelaimė: taip pasielgęs bernas ilgai sirgo. Buvę galima ir pačiam žmogui išvysti dvasias: Šuniui kaukiant reikia jį atbulą apžergti, ir per savo šakumą ir šunies galvą tenlink veizėti, kur jis kaukdamas žiūr, tad galima ir matyti, ką šuo mato ir dėl ko kaukia; ...jam prie uodegos stojęs tarp ausų per antakius veizi, tai smertį gali matyti; ...ausis kryžiais sukeitęs, per tą tarpausinę skylę pasitūpęs žiūrėdams... Toks žiūrėjimas buvęs pavojingas, nes žmogus galėjęs tapti dvasregiu. Šuo regėdavęs savo mirusį šeimininką: pvz., trečią dieną po šermenų žmonės matę, kad šuo kieme šokinėjo aukštyn ir lojo lyg kuo džiaugdamasis; ūkininkui pasikorus ilgai šuniukas džiaugsmingai šokinėdavo lyg prieš gyvą žmogų. Į namus ateinanti mirtis įgaudavo ir šuns pavidalą. Populiarus vaizdinys – žmogų sekiojantis baltas šunytis. Rodydavosi šuns pavidalo vaiduokliai: naktį į ūkininko vežimą įšokęs didis šuo, arkliai vos pavežę; ūkininko dukrai su motina nužudžius nesantuokinį naujagimį, šeimyna vakarais šalia galinio lango regėdavo didį juodą šunį, saugantį ant lovos tas moteris. Susidūrimas su vaiduokliu galėjęs baigtis mirtimi: žmogus išvydęs didį juodą šunį ant nužudyto pono kapo ir iš išgąsčio numiręs (Žilaičiai). Į šunį galėdavusi įsikūnyti mirusio žmogaus siela. Mirus masonui ir jį užkasus, žmonės kurį laiką matydavę baltą šunytį tarp moterų suolų bažnyčioje belandžiojantį; masoną perlaidojus į kapines, šuo pradėjo vaidentis čia. Šuns pavidalu į namus ateidavo liga. Šeimyna mačiusi, kaip vidurnaktį pro langą į namus įšoka šuo, po to tėvas gavęs nuomarį. Elgesys su šunimi galėjo nulemti žmogaus gyvenimą. Tikėta: kad jei merga norėjusi, jog važiuojant į jungtuves būtų geras oras, turi gerai šunį lakinti. Todėl merginai, kuri šunį blogai lakino, sako: Palauk, verksi šunies kaklą apsikabinusi, kad reiks į svotbą važiuoti. Matyt čia atsispindi senuosius laikus siekianti pagarba šuniui kaip mitiniam gyvūnui, kurio globa galinti užtikrinti gerą gyvenimą. Šuns šlapimas naudotas karpoms gydyti.

L: Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių. Čikaga, 1903; Iš Mažosios Lietuvos tautosakos // Tautosakos darbai, t. 3, K., 1937; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 3; 2003; Basanavičius J. Juodoji knyga. V., 2004.

Jūratė Šlekonytė