sielių plukdymas
selių plùkdymas. Duomenų apie sielių plukdymą rašytiniuose šaltiniuose esama nuo XV a., Lietuvos didžiojo kunigaikšio Vytauto Didžiojo laikų. Po Žalgirio mūšio (1410) ir ypač po Melno taikos (1422) imta iš Lietuvos eksportuoti per kryžiuočių valdomą Nemuno žemupį medieną ir jos produktus į Vakarų šalis. Pagrindinis rąstų transportavimo būdas buvo plukdymas. Vakarų Europoje didėjant medienos paklausai vis labiau plėtojosi Nemuno sielininkystė. Ilgainiui Mažojoje Lietuvoje palei Nemuną ir kitus jo baseino vandens kelius buvo įsteigta nemaža lentpjūvių, kurios apdorojo plukdomą miško medžiagą eksportui. Po kelias lentpjūves XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje veikė Ragainėje, Tilžėje, Rusnėje ir Klaipėdoje. Nemaža dalis Lietuvos miško medžiagos eksportuota į Karaliaučių ar Dancigą. Tam tikslui buvo įrengtas kanalų ir kanalizuotų upių tinklas. XIX a. Vokietijos valdžia ir miško pirkliai stengėsi užtikrinti sieliams saugų kelią, pvz., trasos Minijos žiotys–Lankupiai–Klaipėda įrengimas truko 10 metų (1863–1873). Klaipėdos kanalu 1875 praplaukė 3314 sielių vilkstinių. Tilžė buvo svarbiausias medienos prekybos tarp Rusijos ir Prūsijos punktas. Daugiausia mediena pirkta Rusijos valdų miškuose, mažiau Prūsijoje, plukdyta upe, apdorota lentpjūvėse ir eksportuota į įvairias šalis. 1895 VII 1 Tilžėje įkurtas medienos matavimo punktas. Smalininkų pasienyje atplukdyta iš aukštupio mediena būdavo išmuitinama ir paruošiama tolesniam plukdymui. Prekybiniai sandoriai dažniausiai buvo sudaromi palei Nemuną, Rusnę ir Giliją, todėl medieną laikydavo paupiuose. Sielių paruošimas atseidavo daug pastangų ir išlaidų. Sparčiai nusekus upei sieliai atsidurdavo ant kranto, pakilus potvyniui ir smarkiam vėjui kildavo pavojus, kad sielius nuneš upės srovė. Pajudėjus vienam sieliui dažnai paskui jį atsiskirdavo ir nuplaukdavo kiti. Pvz., 1907 ilgalaikės liūtys, ypač Rusijos valdose, sukėlė didelius Nemuno potvynius ir rugsėjo 6 abiejose upės pakrantėse plūduriavę 80 sielių (kiekvienas po 120 m ilgio, 10 m pločio) nunešė pontoninį Tilžės tiltą ir viską, kas buvo pakeliui. Pareguliavus Nemuno srovę po 1871 daug bėdos plukdytojams pridarė reguliavimo įrenginiai (sutvirtinimai). Anksčiau sielininkai stabdydavo sielius bei vytines (vok. Wittinen) nusmailintais rąsteliais, kuriuos įbesdavo į krantą. Toks stabdymas kenkė krantų sutvirtinimams, teko jo atsisakyti. Pavojingiausia būdavo plukdyti sielius po Tilžės tiltu, todėl valdžia liepė po tiltu pritvirtinti apie 50 vnt. 30 cm storio sijų, bet tai nepasiteisino; tuomet imta naudoti ternerius. Iki 1914 kasmet Nemunu perplukdyta 3000 sielių. Vandeningais metais iki 125 m ilgio sieliai būdavo nuplukdomi iš Nemuno aukštupio į Tilžę, kurią jie pasiekdavo per 15–16 mėnesių. Istoriniai šaltiniai gana nevienodai nusako prieš Pirmąjį pasaulinį karą plukdytos Nemunu į Rytų Prūsiją miško medžiagos apimtį. Informacinio metraščio Pamjatnaja knižka Kovenskoj gubernii [Kauno gubernijos atmintinė] duomenimis, 1910 iš Kauno gubernijos į Prūsiją eksportuota 1690, 1911 – 2199 sieliai. Vokiečių žurnalas Industrie und Handelskammer [Pramonė ir prekybos rūmai] nurodė sieliais atplukdytų miško medžiagos tūrį kietmetriais: 1912 – 2 074 532, 1913 – 2 212 323. Karaliaučiaus prekybininkų 1914 duomenimis, Smalininkų pasienyje užregistruoti tokie sielių plukdymo kiekiai: 1904 – 3082, 1907 – 4449, 1910 – 3037, 1913 – 2668. Sielių plukdymas į Vokietiją ir Klaipėdos kraštą smarkiai sumažėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kai tarp užgrobusios Vilniaus kraštą Lenkijos ir Lietuvos nutrūko diplomatiniai, ūkiniai ir kultūriniai santykiai ir pasidarė neįmanomas miško tranzitas iš miškingo Nemuno aukštupio į Klaipėdos ir Karaliaučiaus uostus; dėl to Tilžėje buvo uždaryta daug lentpjūvių. Žurnalas Industrie und Handelskammer pateikia tokius į Vokietiją iš Lietuvos atplukdytos medienos skaičius: 1922 – 220 832, 1923 – 185 016, 1932 – 32 129, 1933 – 16 668, 1934 – 97 884 kietmetrių. Pagal Lietuvos valstybinę statistiką apie praplaukiančius sielius pro Smalininkų ir Rusnės kontrolės punktus 1936 pro Smalininkus praplaukė 673, 1937 – 1071, 1938 – 438 sieliai, pro Rusnę – atitinkamai 234, 219 ir 200 sielių. Toks miško medžiagos tiekimo iš Nemuno aukštupio sumažėjimas turėjo neigiamos įtakos Vokietijos ir Klaipėdos krašto miško pramonei. Rusnėje nutraukė veiklą 4 lentpjūvės ir 2 medienos eksporto įmonės; dėl to Rusnės gyventojų sumažėjo dvigubai, išaugo bedarbių skaičius. Po 1940 sielių plukdymo būta netolygaus. Po 1945 kurį laiką, motyvuojant būtinybe atkurti šalies ūkį, labai intensyviai kertamų miškų mediena buvo daugiausia transportuojama upėmis. Vėliau imta taupiau tvarkyti miškus, seilių plukdymo apimtys sumažėjo. Paskutiniai sieliai Nemunu nuplukdyti 1991.
Dar skaitykite: medienos gabenimas, medienos prekyba XX a. pradžioje, krovinių gabenimas, vandens keliai.
L: Kebesch H. Die Bedeutung des Memelstromes als Handelsstraβe // Tilsiter Rundbrief, Nr. 25. 1995–96.
Arnoldas Piročkinas
Iliustracija: Sieliai Nemune / Iš Walterio Engelhardto knygos „Ein Memel Bilder Buch“, 1936