rūta papročiuose ir tautosakoje

rūtà papročiuosè ir tautósakoje. Mažojoje Lietuvoje rūtos augintos darželiuose ir naudotos kaip simbolinę prasmę turinti merginų puošmena (iš jų pinti vainikėliai) ar apeiginis elementas. XVII a. Erhardas Wagneris aprašė Įsruties ir Ragainės apskrityse matytas vestuves, kuriose jaunojo pusei atvažiavus į jaunosios namus, vyriausias jaunojo pabrolys rūtomis ar kitais žalumynais apvyniota lazda 3 kartus suduodavo į duris ir prašydavo atiduoti nuotaką. Jaunosios pamergės pasipuošdavo rūtomis. XVII a. II pusėje Matas Pretorijus minėjo, jog piršlys į nuotakos namus atjodavo raitas, rankoje laikydamas lazdyno ar beržo stiebą/lazdą, puoštą rūtų puokštele. Po trečio apsilankymo nuotakos namuose piršlys jaunikiui parnešdavo jos dovanotus ženklus: rūtų puokštę, nosinę ir juostą. Žvalgytuvių metu piršlys rūtomis dabinta apversta lazda belsdavo į siją, reikalaudamas valgyti arba kviesdamas pasirodyti nuotaką, sakydamas turįs žalių rūtų, baltų linelių, žiedų, vilnos puošmenų. Po jungtuvių jaunikio brolis su vyrais ir piršlys su rūtomis, nosine ir juostomis puošta lazda važiuodavo vežimu (palagu), apdengtu siuvinėtomis gūniomis, tankiai apkaišytomis rūtų vainikais, nuotakos parsivežti. Arklius taip pat apkaišydavo rūtomis ir vainikais. Prieš sėsdama į vežimą nuotaka užsidėdavo aksominį, o ant jo – rūtų vainikus. Kai lipdavo į vežimą, vainiką uždengdavo baltmarge marška, ant jos uždėdavo dieverio kepurę ar skrybėlę. Jauniesiems pagulėjus klėtyje jaunajai nuimdavo vainikus ir uždėdavo jaunikio pirktą nuometą, o virš jo vėl uždėdavo kepurę ar skrybėlę. Rūtų vainikėlį prisegdavo ir jaunikiui. Theodoras Lepneris panašiai aprašė nuotakos vežimą, kuris nukabinėtas lino drobės marškomis, siuvinėtomis mėlynų vilnonių siūlų raštais ir papuoštas rūtų vainikais. Jaunosios pusėje jaunieji išgerdavo iš rūtomis apipintos taurelės. XIX a. autorius Otto Glagau aprašė jaunosios nuvainikavimo papročius, kuriuos palydi žodžiai: Ir atsagstė žaliąsias kaseles, / Ir nukėlė rūtų vainikėlį. XVII a. Mažosios Lietuvos merginos ant kasų nešiojo lankelį iš juodo pliušo, prie kurio prisisegdavo rūtų ar mirtų vainiką. M. Pretorijus pažymėjo, jog merginos nešiodavo palaidus plaukus, kuriuos prilaikydavo juostele, o per šventadienį užsidėdavo rūtų vainiką. Ragainės ir Tilžės apylinkėse XVIII a. nuotakos arba suko ties ausimis kasas, kurių kairiąją puošė mažu rūtų vainikėliu, arba plaukus sudėdavo pakaušyje ir dabinosi juodo aksomo kepuraite-karūnėle su rūtų vainiku ant jos viršaus. XIX a. Karlas Cappelleris užfiksavo, jog marčios, važiuodamos į vinčiavas, būdavo palaidais plaukais, per kaktą juodą kaspiną apsirišdavo, kartais užsidėdavo rūtų vainiką. Rūtos naudotos ir per laidotuves. Mirusios jaunos merginos šarvotos nuotakos drabužiais, su rūtų vainiku. T. Lepneris paminėjo, jog lietuvininkės moterys per šventes nešdavosi rankoje rūtų ar kitų žolynų puokšteles, vyrai tokią pat puokštelę prisegdavo prie skrybėlės. Įžegnojimo (konfirmacijos) šventės metu vaikinai prie kostiumo atlapo prisisegdavo rūtos. šakelę, merginos kelias jų įpindavo į kasas, įsidėdavo tarp Giesmių knygos puslapių. Simbolinė rūtos prasmė ryškiai atsispindi Mažosios Lietuvos lalautojų, naktigonių, meilės, vestuvių, žvejų dainose, gavėnios baladėse. Dainose rūtų darželis yra gale lango, prie kopų pušynėlio ir kitur. Žalias rūtų darželis simbolizuoja ir nerūpestingą mergelės jaunystę (ji rūtas sėja, ravi ir ragina jas augti, žaliuoti, nes ji per jauna rūpesčiams), mergystę (rūtos tol žaliuos ir sklesdės, kol mama dukrytę iš namų išleis), paguodą (rūtas skina, vainiką pindama graudžiai verkia ar vaikščioja po rūtų darželį ir nešioja rankoj vainikėlį), jaunas dienas (raginama neiti į jaunimėlį, kad berneliai nenuskintų jos rūtų, neseniai įsėtų, ar nenukeltų vainikėlio, neilgai dėvėto). Kartais mergelė praranda vainikėlį (palydėjusi bernelį per lanką, rūtų darželyje randa vainiką, švėžiai supėlėjusį arba prašo, kad bernelis atiduotų rūtų vainikėlį, o šis atsako, kad sušėrė jį bėriems žirgeliams). Simboliniais žirgo ir rūtų vaizdais apdainuoti bernelio ir mergelės santykiai (bernelis joja per kiemą, pro rūtų daržą ir laužia rūtos šakelę; mergelė prašo paleisti žirgą į darželį ir ateiti pas ją; žirgas išlaužia tvorą ir išmina rūtas). Nerūpestingų mergystės dienų pabaiga atsispindi bernelio noruose sudeginti žaliųjų rūtų vainikėlį. Rūtos įpinamos į mirties/žūties motyvus. Pvz., bernelis, gelbėdamas į vandenį įkritusį rūtų vainiką, skęsta ir prašo, kad palaidotų jį rūtų darželyje, nes skindami rūtas jį prisimins ar apverks. Rūta. traktuojama kaip dovana mergelei (bernelis iš karo žada seselei parsiųsti rūtų vainikėlį; bernelis parveža mergelei iš Anglonijos rūtas, lelijėles). Rūta virto ir refreniniu žodžiu ar įėjo į refreno eilutę (Suverpiau linelį, rūta, / Ant marių krantelio, rūta, / Oi žilviti, rūti rūti, / Vėjelis pūtė (2×2). Rūtą lydėjo nuolatinis epitetas žalias (Oi rūta rūtyte, žaliasis krūmeli). Rūtos naudotos liaudies medicinoje. Jei skaudėdavo pilvą, širdį, inkstus ar pūslę, gerdavo žalių ar džiovintų rūtų nuovirą (sutrindavo ir užpildavo karštu vandeniu) arba jas kramtydavo. Rūtų duodavo karvėms nuo pjūties, po sukergimo (paruošdavo su duona, miltais ir kiaušiniu).

L: Vyšniauskaitė A. Laidotuvių papročiai Lietuvoje XIX a.–XX a. pirmaisiais dešimtmečiais // Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 3. V., 1961; Lietuvininkai. V., 1970; Lietuvininkų kalba, Mažosios Lietuvos tautosaka, Mažosios Lietuvos etnografija. K., 1990, p. 87–90; Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX a.–XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose. V., 1994; Balkutė R. Pagėgiuose surinktos liaudies gydymosi priemonės // Lietuvininkų kraštas. K., 1995; Kelmickaitė Z. Dainos // Lietuvininkų žodis. K., 1995; Šidiškienė I. Lietuvininkų apranga XVII a.–XX a. pirmoje pusėje (tradicija ir retrospekcija) // Lietuvininkų kraštas. K., 1995; Prūsijos lietuvių dainos. V., 1998; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 3, V., 2003.

Edita Korzonaitė