ragai

raga, geriamieji ragai. Pirmasis ragą kaip archeologinį radinį 1909 aprašė Adalbertas Bezzenbergeris, tyrinėjęs Rubokų kapinyną. Čia rasti V–VI a. puošnūs žalvariniai sidabruoti ragų angos apkaustai. 1921 F. Peiseris parengė Prūsijoje rastų ragų apkaustų bei kitų radinių katalogą. Istoriniuose dokumentuose minėti kaustyti ragai kaip įvairių puotų bei švenčių atributas. Viduramžiais mirusiesiems į kapus jų jau nedėta. Daugiau ragų rasta VII–VIII a. ir VIII a. kapuose, tuomet jie buvo populiarūs tarp moterų. VIII–IX a. prasidėjo masinė ragų gamyba. XI–XII a. degintiniuose kapuose ragai buvo paplitę vyrų kapuose (tačiau rasta ir moterų kapuose). Iki IX a. įkapėms dėta po 1 kaustytą ragą, tik keliuose kapuose rasta po kelis (pvz., Užpelkiuose). Vėliau pradėta į kapus dėti po kelis kaustytus ragus. Jų rasta ir griautiniuose kapuose. Kuršiškuose kapinynuose (Genčų, Laivių ir kitų) galvūgalyje rasta apie 98% visų ragų. Ryškiai skyrėsi kuršių, laidojusių savo mirusiuosius su 1–2 ragais galvūgaliuose, ir žemaičių bei žiemgalių (jie dėjo tik po 1 ragą) kapai. Ankstyviausi radiniai aptikti skalvių teritorijoje Šilutės rajone – Vilkų Kampe. Viduramžių pabaigoje ir vėlyvojo geležies amžiaus pradžioje datuojami Pocių kapinyno (Šilutės rajonas) radiniai. Daugiausia ragų rasta Griežės ir Gintališkės kapinynų degintinių kapų teritorijose. Nedegintų ragų apkaustų vieta tokiuose kapuose įvairuoja priklausomai nuo duobės formos. Ragai nedeginti apeiginiame lauže, jie dėti į kapą prieš arba po deginimo apeigų. Ragus puošė smaigalių ir angos metaliniai apkaustai bei juos jungusios rankenėlės. Dažniau meistrai puošdavo kurią nors vieną rago dalį. Krašte žinomi kelių tipų angos apkaustai: 1) cilindriniai, gaminti iš žalvario, sidabro ar geležies; 2) briaunoti, puošti ornamentais; 3) juostiniai, vinutėmis tvirtinami prie angos išorinio krašto (paplito X–XI a.). V–VI a. paplito puošniai ornamentuotos, plačios metalinės juostos. Apkaustai buvo puošnūs ir prabangūs. Plačiųjų angos apkaustų pagrindiniai puošybos principai būdingi daugeliui dirbinių. Beveik visi jie iškilių išilginių linijų suskirstyti į tam tikrą lygiagrečių 0,5–1,2 cm pločio laukelių skaičių, kuriuose išspaustas štampinis ornamentas (zoomorfinės figūrėlės, stilizuotos X formos, spurgeliai, rumbuoti stulpeliai ir kita). Prūsoje platieji apkaustai bei jų fragmentai žinomi iš V a. Varnikų ir kitų kapinynų, pilkapių. Ragų apkaustų didžiąją dalį sudarė cilindriniai apkalai. Sidabras jiems puošti V–VI a. naudotas labai retai, dažniau žalvarinėmis skardelėmis kaustytos viršutinės ragų dalys ties angomis. XI–XII a. atsirado naujo tipo – profiliuotieji ragų apkaustai: stilizuotos W raidės formos žalvariniai apkalėliai, vadinami dvigubais žalčiukais. Profiliuotųjų apkalų kategorijai priklauso vadinamosios aštuoniukės formos apkalėliai. Lietuvos vakarinių sričių gyventojai sukūrė savitą profiliuotųjų apkaustų tipą. Jais puošti ragai aptinkami kuršių kapuose. Rago apkaustų komplekto dalį sudarė: 1) plokštelinės juostos-rankenos; 2) grandinėlės. Ankstyviausia (150–300 m. po Kristaus) plokštelinė emaliuota juosta rasta Prūsoje, Lapsavos kapinyne. Į kapus dėti įvairių dydžių ragai daugelio tautų mitologijoje reiškė gerovę, vaisingumą, jėgą, valdžią, turtą. Kapuose rasti kaustyti ragai buvo ne tik šermenų indai, jie tiesiogiai sieti su gyvybės palaikymo, atgaivinimo šaltiniu – vandeniu. Nuo seno ragais gydyta letargija, peršalimo ligos. Ragai naudoti ir kaip gėrimo taurės. Tikėta, kad gyvulių ragai saugo nuo ligų, žaibo ir piktų dvasių, gal ir kapuose. Palaidoti su sidabru puoštais ragais buvę ypač saugūs aname pasaulyje. V–VI a. puošnūs, sidabru kaustyti ragai buvo neeilinių bendruomenės narių nuosavybė. Turtinė diferenciacija ypač išryškėjo vėlyvajame geležies amžiuje, kai kuršiškuose paminkluose rasta iki 30–40% kapų su ragais. I tūkstantmečio pabaigoje–II tūkstantmečio pradžioje įkapiniai ragai buvo karinio sluoksnio atributas. Ragai palyginti su kitais dirbiniais archeologiniuose paminkluose gana reti. Ragai aukoti ir dievams. Senajame geležies amžiuje pasirodę baltų žemėse kaustyti ragai paplito ne iš karto. Vakarų Lietuvoje ragas rastas Užpelkiuose (III a. pabaiga–V a. pradžia). Kaustytų ragų didžiausio paplitimo Lietuvoje laikotarpis sutapo su tautų kraustymosi periodu. VII–VIII a. jie buvo paplitę Minijos ir Jūros tarpupyje (Jurgaičiai, Vilkų Kampas), tačiau nepaplito to meto kuršių žemėse. X–XI a. jie naudoti ypač dažnai: iki XI a. II pusės daugiausia radinių užfiksuota Mėguvos žemėje. Manoma, kad ragai išnyko XIII a. viduryje – vėlyviausi dirbiniai rasti degintiniuose kuršių kapuose. Ragų išnykimas sutapo su vikingų epochos pabaiga Baltijos rytinėje pakrantėje. XII a. kova tarp vokiečių ir Gotlando pirklių užkirto importo kelius. Ragų kaip įkapių atsisakyta XII a. pabaigoje–XIII a. pradžioje.

L: Simniškytė A. Geriamieji ragai Lietuvoje // Lietuvos archeologija. 1998, t. 15, p. 185–245.

Iliustracija: Rekonstruotas sidabru kaustytas ragas, rastas Rubokų kapinyne, Šilutės apskritis / Iš MLEA

Prussia muziejus turėjo nemažą ragų kolekciją iš įvairių vietovių (Dulokaimio, Rubokų, Serapinų ir kitų). Rubokuose rasto rago apkaustai buvo restauruoti. Jo vidinis apvadas pagamintas iš bronzinės skardos, o išdailintas išorinis – iš sidabro. Ant abiejų sluoksnių krašto uždėtas sidabro užlankas su pavaizduotu elniu. A. Bezzenbergerio nuomone, šis ragas esąs šiaurietiškos kilmės. Urnoje rastas 4,5 cm ilgio ir 1,5 cm skersmens ragas, kurio apatinė dalis apkalta bronzine skarda. Kito rago viršutinė krašto dalis užlenkta į vidų, kad aštrus kraštas neįpjautų. Pupiuose rastas 7,5 cm aukščio ragas: šonai aptaisyti apkaustais, pritvirtintais 6 kniedėmis.

L: Peiser F. Die Trinkhornränder des Prussiamuseums // Tolkemita. 1995/III. S. 114–119.