pedagogai

pedagògai. Steigiant parapines molyklas, atsirado Evangelikų Liuteronų Bažnyčios išlaikomi mokytojai – precentoriai. Visi Prūsijos pedagogai, kaip ir kunigai, laikyti Bažnyčios tarnais (tiek vieni, tiek kiti skelbė Dievo žodį, mokė žmones). Pedagogai esą pašaukti mokyti jaunuomenę religinių tiesų, talkinti kunigams ganytojiškame darbe, prireikus juos pavaduoti. Reikalauta, kad pedagogas būtų doras, išsilavinęs, mokėtų lietuvių kalbą. Vieni XVI a. parapinių mokyklų mokytojai (ypač dirbę nuošalesnėse vietovėse), buvo menko išsilavinimo; kiti – Karaliaučiaus universiteto absolventai, neišlaikę dvasininko egzaminų ar nebaigę studijų, dirbdavo miestų ar svarbiausių parapijų mokyklose. XVIII a. kaimų mokyklose tebedirbo amatininkai, greta savo įprastų darbų mokę vaikus. 1767 iš 143 parapinių mokyklų precentorių 110 buvo studijavę universitete, kiti 33 – savamoksliai. XVI–XVII a. parapinių mokyklų veiklą prižiūrėjo kunigai, kaimuose, bažnytkaimiuose – precentoriai (ne tik dirbusių šulmistrų kontrolieriai, bet ir jų patarėjai). XVIII–XIX a. sandūroje imtasi kelti kaimų mokytojų kvalifikaciją. Pagrindinių parapijų precentoriams, kaip labiausiai išprususiems, nurodyta kas II ar kas VI savaitę, vienai dienai susikviesti šulmistrus ir mokyti juos dirbti su vaikais. Įsteigtos mokytojų seminarijos, jas baigusieji pakeisdavo mažaraščius. Sunkią lietuviškų mokyklų ir pedagogų padėtį apibūdino Rytprūsių mokyklų tarėjo D. Lucaso ir vyriausybės patarėjo Zanderio 1844 IV 23 raštas į Berlyną: iš tuometinių 318 pedagogų Gumbinės apygardos lietuviškų apskričių mokyklose tik 68 buvo lietuviškos kilmės; iš 318 pedagogų lietuviškai kalbėjo pakankamai gerai 232 (bet retas rašė šia kalba), dar 37 kalbėjo menkai. Tuomet iš Gumbinės apygardos 74 dvasininkų 47 gana gerai suprato lietuviškai, 27 – mažiau, bet nebuvo nė vieno lietuviškos kilmės. Neaptikta net pakankamai kandidatų gauti karaliaus skirtas stipendijas lietuvių studentams ir gimnazistams. Siekiant pataisyti padėtį ir pagelbėti moksliškai įdomiai, bet išmirštančiai lietuvių kalbai bei pedagogų rengimui siūlyta remti talentingus lietuvių moksleivius jau pradinėse mokyklose, įsteigti lietuvišką aluminatą, kur jaunuoliai tobulintų ir lietuvių kalbos žinias. Siūlyta remti 6 lietuvių jaunuolius Tilžės gimnazijoje 600 reichstalerių, už tokią pačią sumą krašte dar parengti 12 lietuvių berniukų – progimnazistų. Universiteto 6 lietuviams stipendininkams siūlyta skirti po 200 reichstalerių kasmetinę paramą; pasiūlyta reikiami lietuvių kalbos egzaminai, įsipareigojimai stipendininkams 3 metus atidirbti Mažojoje Lietuvoje tarp lietuviškai kalbėjusių gyventojų. Siūlyti įvairūs paskatinimai lietuviškai mokėjusiems jaunuoliams stojant į mokytojų seminarijas, parama lietuvių kalbos mokytojams Tilžės gimnazijoje, jos sustiprinimas tos srities specialistais (tuomet net lietuvių kultūros gerbėjas mokytojas Eduardas Gisevius pačią lietuvių kalbą menkai mokėjęs). Tad XIX a. viduryje dar rūpintasi lietuvių pedagogų rengimu, lietuvių kalbos išsaugojimu. Klaipėdos kraštui 1923–1939 tapus Lietuvos dalimi ten dirbę mokytojai privalėjo derintis prie Didžiosios Lietuvos mokymo programos. Iš Mažosios Lietuvos kilę pedagogai pasireikšdavo ir kituose kraštuose. Pvz., Johannas Danielius Berlinas (g. 1714 Klaipėdoje) pagarsėjo kaip muzikos pedagogikos pradininkas Norvegijoje.

Dar skaitykite mokytojai.

L: Juška A. Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI–XX amžiuje, 1997; Tolkemita – Texte. Nr. 69. 2006.

Gerhard Lepa

MLEA

Iliustracija: Vienas žymiausių Klaipėdos krašto pedagogų ir švietimo organizatorių Martynas Krukis (1884–1948) su žmona Madlyna, apie 1930 / K. Anderseno fotosalono nuotrauka iš Marijos Krukytės šeimos albumo

Iliustracija: Klaipėdos lietuvių gimnazijos mokytojai ir mokiniai: antros eilės viduryje sėdi buvęs direktorius (1924–28) Pranas Mašiotas, 1929 / A. Jankausko fotosalono nuotrauka iš Mažosios Lietuνos istorijos muziejaus fondų

Iliustracija: Dravernos pradžios mokyklos mokiniai su mokytoju Grimmu (stovi trečios eilės dešinėje): sėdi antra – Ida Ašmonaitė, trečioje eilėje penktas – Jurgis Jankus (1921–apie 1943)?, ketvirtoje eilėje ketvirtas – Herbertas Grimmas (sūnus), apie 1929 / Iš Ieνos Jankutės šeimos albumo

Iliustracija: Buvęs Klaipėdos spartesniosios mokyklos lietuvių kalbos mokytojas Rapolas Stankūnas, 1940 / Iš Viliaus Bendiko rinkinio