neturtėliai
netutėliai (vok. Arme, Elende), žemiausias visuomenės sluoksnis, marginalinės grupės. Neturtėlių gildijos Prūsijoje atsirado po 1300. Jos rūpinosi sergančiais vargšais, prisidėdavo juos laidojant ir kita. Kapinėse šioms gildijoms skirta atskira vieta, kur laidoti neturtėliai; vėliau tuos plotus užėmė savižudžių kapai. Iš gildijos neturtėliai tikėdavosi bent jau garbingų, krikščioniškų laidotuvių su kunigu ir žvakėmis. Labiau už kitus neturtėliai, gildijos nariai dalyvaudavo šventinėse bažnytinėse procesijose. Bažnyčiose neturtėlių gildijos turėjo savo altorius. Karaliaučiaus pirmoji neturtėlių gildija užfiksuota 1483. Pirmasis neturtėlių namas įsteigtas 1452 XII 24 Karaliaučiuje. Heilsbergo vyskupas paskyrė privilegiją ir indulgencijų, kad 1480 būtų įkurtas neturtėlių namas Knypavoje; ten neturtėliams paskirtas sandėlio kampas. Knypavoje veikė ir Šventojo Antano ligoninė, dar 1376 įkurta Antano koplyčia; 1502 neturtėlių ligoninė ir koplyčia atnaujintos. Panaši Šventosios Dvasios ligoninė buvo Lyvenikėje. Vargšų namuose galėjo prisiglausti ne tik vietos neturtėliai, ten priimdavo dėl religinių įsitikinimų persekiotus kitataučius, misionierius, sergančius, raupsuotuosius ir kitus visuomenės atstumtus asmenis. Bažnyčiai priklaususiais neturtėlių namais rūpinosi vyskupai arba vietos pamokslininkai. 1715 II 10 Berlyne karalius Friedrichas Wilhelmas I išleido ediktą apie rūpinimąsi neturtėliais Prūsijoje. Karalius piktinosi, kad neturtėliai krūvomis aplink vaikšto ir net mūsų rezidenciją pasiekia ir į ją veržiasi. Įsakyta nebeįleisti elgetų iš užsienio per valstybinę sieną ir išsiųsti juos atgal (išskyrus ištremtuosius dėl gaisrų, religijos ir karų). Kiekvienas miestas ir kaimas turėjo pasirūpinti savo neturtėliais; miestų inspektoriai ir pamokslininkai turėję rūpintis, kad neturtėliai būtų mokomi krikščionybės ir mokslo pagrindų. 10 paragrafu įsakyta neturtėlius įdarbinti. Prūsijos kunigaikštystės tarnautojai kiekvieną mėnesį, prižiūrimi pamokslininkų, turėjo neturtėliams mokėti pinigus. Jei lėšų tam nesurinkdavo bažnyčioje, kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį pinigai rinkti einant per parapijiečių namus. Nesumokėjusieji įtraukti į specialią rinkliavų knygą. Pamokslininkų ir kunigų įsakymu kiekvienas turėjo duoti duoklę pagal savo išteklius (kitaip bausta). Kartą per metus tikrinti ir vietos pamokslininkai. 1721 sausį išleistas įsakymas dėl neturtėlių sąskaitų įvedimo. Vietos pamokslininkų prašymu peržiūrėta rinkliavos neturtėliams sistema; neturtėlių kasa padalyta į 3 dalis: pajamų, išlaidų ir pertekliaus. Dėl karaliaus raginimų ir baudų sistemos jo edikto nurodymai įgyvendinti per 5 metus, neturtėlių gyvenimas palengvėjo.
L: Franz W. Königsberger Elendenhäuser und Elendengilden // Mitteilungen des Vereins für die Geschichte von Ost- und Westpreußen. Jh. 7. 1933. Nr. 4. Hamburg, 1993; MLFA; Kirche im Dorf, 2002.
Krašto valdžia neturtėlius skirstė į Ortsarme [vietos neturtėliai], Gemeindearme [bendruomenės neturtėliai], Stadtarme [miesto neturtėliai], Kreisarme [apskrities neturtėliai]; juos privalėjo remti atitinkamos administracinės institucijos. Pvz., 1885–1886 Tilžės apskrityje gyveno 259 apskrities neturtėliai, kuriems remti skirta 13 900 markių. Krašte kurtos įvairios labdaros ir kitos draugijos. Pvz., Tilžėje 1847 įkurta Armen Wohlfahrts-Verein [neturtėlių šalpos draugija], pastačiusi namelį neturtėlių užsiėmimams; 1851 miesto valdžia jiems skyrė miesto ganyklų plotelį. 1849 reorganizuota Tilžės miesto neturtėlių valdyba (vok. Städtische Armenverwaltung). Nuo XIX a. vidurio Tilžėje veikė Hülfs-Verein zur Erziehung armer Kinder [neturtingų vaikų auklėjimo draugija; dar skaitykite prieglaudos]. Šilutės apskrityje labdara užsiėmė 1867 įkurta Vaterländischer Kreisfrauenverein [Apskrities moterų draugija]. 1885 Žibuose įkurta katalikiška prieglauda; 1901 ten buvo 22 išlaikytiniai. Apskrities prieglauda (vok. Heydekruger Kreiswaisenhaus) įkurta 1896 Verdainėje, ten globota apie 30 vaikų. 1901 Šilutės apskrityje gyveno 211 apskrities neturtėlių; jiems kas mėnesį mokėta po 1,5–36 markės pašalpos. Neturtėliai remti Šilutės apskrityje 1901 išleido 16 829,78 markės. 1905 įsteigti neturtėlių slaugos namai Spitrėje prie Tilžės, o 1908 – dar vieni piečiau Tilžės malūno tvenkinio. 1925 Tilžės mieste 1/3% nuo gyventojų skaičiaus buvo vietos neturtėliai, 1,85% gavo socialines pašalpas, 1,72% – nedideles pensijas; Įsrutyje – 0,62, 0,82 ir 0,79%; Karaliaučiuje – 0,87, 1,13 ir 1,32%. Neturtėlių gretas pagausindavo nederlius, nelaimės, istorinės negandos (taip Pirmojo pasaulinio karo pradžioje dalis krašto gyventojų neteko savo namų ar dalies turto). Neturtingais žmonėmis t. p. buvo samdiniai, kumečiai, „laisvieji žmonės“, liuosininkai, neįgalieji ir kitokie.
Martin Buddrus
Martynas Purvinas
XX a. pradžioje Klaipėdos apskrities kaimuose neturtėliai skirstyti į neturtėlius su įėmimu (gavusius tam tikras pajamas) ir neturtėlius be įėmimo. Tarp pirmųjų biedniausieji (vargingiausi) buvę kerdžiai ir piemenys – samdiniai, ganę gyvulius. Aukštesnį statusą turėjo bernai ir mergos, tarnaudavę iki Šventojo Martyno dienos (kai mieste vykdavo bernų ir mergų turgus – šeimininkai rinkdavosi samdinius). Samdinys su savo šeima, pastoviai tarnavęs kokiam dvarininkui, vadintas geikneris (kumetis). Jis su saviškiais gyvendavo dvarininko duotame name geiknerijoje (kumetyne). Turtingesnis buvo butelninkas, turėjęs šiek tiek ariamosios žemės (bet per mažai, kad jo šeima iš ūkio galėtų gyventi). Beveik visi butelninkai buvo amatininkai, iš to gavę papildomo uždarbio. Socialiai aukščiausias buvęs ūkininkas (vok. Besitzer – savininkas), turėjęs ne tik savo ūkį, bet ir savo valią, savo laisvę. Sakyta, kad virš jo tebuvęs tik Dievas. Neturtėlių be įėmimo (be pastovių pajamų) apačioje buvę ubagai, kurie prašydami eidavo nuo ūkio į ūkį. Daugiausia ubagams buvo trobesiai sudegę, turtas pražuvęs. Kiekvienam taip galėjo nusiduoti (nutikti), todėl nudegėliai visur būdavo sušelpiami. Kitokių neturtėliųbe įėmimo buvę nedaug – daugiausia nusenusios ir beturtės senmergės arba našlės be genčių (giminių). Jas išlaikydavo kaimas. Pvz., Graumenėje moliniame name gyvenusios Vaitkikė (Vaitkutė) ir Malinauskienė, laikiusios kelias vištas, šiek tiek užsidirbdavusios su adymu (mezginiu). Kaimas mokėjo už to namo nuomą, kas mėnesį davė mažumą pinigų, kas rudenį malkų krosniai ir žagarų pečiui. Per adventus bažnyčrotas nuo būrų (ūkininkų) prašė neturtėliams grūdų, ropučių (bulvių) ir mėsos. Vieną advento popietę kunigas biednuosius neturtėlius sukviesdavo į parapijos namus, vaišino pyragais ir kafija (kava), išdalydavo jiems dovanas. Kiti neturtėliai pastalėje dar įsikimšdavo pyragėlių į savo maišelį. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo sužeistieji, negalėję pragyventi iš savo darbo. Valdžia juos išlaikė duodama mažą rentą (pensiją). Nevedę invalidai už valgį ir kambarį galėdavo pas ūkininkus dirbti lengvus darbus. Retai pasirodydavo valkatos – vietos būrai bijodavo, kad tie neuždegtų jų trobesių; tačiau to meto kaimuose nebūdavo įžūlių ubagų, praradusių žmogišką garbę, primygtinai reikalavusių išmaldos.
Martin Tydecks
Iliustracija: Draudimas čigonams ir kitiems svetimiems ubagams keliauti po šalį, 1739 / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos knyga“, 1996