nelaisvė

neláisvė. Nuo seniausių laikų šio krašto gyventojai patekdavo į nelaisvę artimesniuose ar tolimesniuose kraštuose; sugrįžusieji galėjo atnešti įvairių žinių. Pvz., normanai puldinėdami Baltijos pajūrį išsiveždavo vietos moterų. Daugiau žinomi Kryžiuočių ordino belaisviai. Tyrinėtas belaisvių iš Prūsijos gyvenimas rusų, totorių bei turkų nelaisvėje. Žinomi Napoleono I kareivio – slovėno prisiminimai apie nelaisvės metus Mažojoje Lietuvoje (jis dirbęs pas lietuvininkus ūkininkus, įsidėmėjęs jų papročius). Žinios apie nelaisvę atsispindėdavo tautosakoje. XIX a. pabaigoje pasakota apie Prūsijos kareivius – belaisvius, prancūzų kalintus Afrikos dykumose (Pirmojo pasaulinio karo metais panašiai elgtasi su prancūzų belaisviais, įkalinus juos Mirties slėnio smėlynuose prie Nidos). Prūsijos–Prancūzijos karo metu paimti prancūzų belaisviai naudoti įvairiems darbams Rytprūsiuose (pvz., jie kasė Klaipėdos kanalą). Pirmojo pasaulinio karo metais į Vokietijos nelaisvę tarp kitų pateko ir mobilizuotieji į Rusijos kariuomenę iš Didžiosios Lietuvos, o į Rusijos nelaisvę – nemaža lietuvininkų. Išliko prisiminimų apie jų likimą, mažlietuviams neįprastas sąlygas ir aplinką (kai kurie belaisviai buvo nuvežti iki pat Vladivostoko ar laikyti Sibire). Antrojo pasaulinio karo pradžioje daug sovietinių karo belaisvių pateko į krašte nacių įrengtas koncentracijos stovyklas, lagerius. Dalis jų išnaudoti įvairiems darbams, kai kuriuos talkininkais pasiėmė vietos ūkininkai. SSRS pajėgoms 1944 pabaigoje įsiveržus į kraštą vokiečių belaisviams kalinti panaudoti nacių įrengti lageriai (pvz., Macikų koncentracijos stovyklos). 1945 sovietų valdžios nutarimu krašte pradėtos steigti stovyklos karo belaisviams Tilžėje, Įsrutyje, Tepliavoje ir kitur. Teismo procesai nebuvo rengiami, iš pradžių daug belaisvių tiesiog buvo nužudyti. Vėliau stovyklos veikė, nes žemės ūkiui reikėjo kalinių darbo jėgos. SSRS užimtoje Rytprūsių šiaurinėje dalyje darbo stovyklose (Brakupėnuose ir kitur) buvo įkalinta per 10 000 civilių. Ylavos stovykla greitai išgarsėjo kaip didžiausioji su daugybe filialų. 1945 jau veikė tiesioginė geležinkelio linija tarp Maskvos ir Rytprūsių, o Įsruties geležinkelio stotis tapo tremiamų į SSRS gilumą vietos žmonių ir prekių krovimo punktu. Jurbarko pilyje (prie Įsruties) buvo įrengta vokiečių karo belaisvių, laukusių tremties, tarpinė stovykla; ten kalėjo ir civiliai. Įsruties apylinkėse veikė ir NKVD stovykla, į kurią patekdavo kitų šalių žmonės (nacių atvežti priverstiniams darbams), užsienio belaisviai ir evakuotieji. Karo belaisvių stovyklos veikė Klaipėdoje ir Šilutėje. Belaisviai priverstinai dirbo ūkio įvairiose šakose, bet daugiausia statybose. Dauguma jų iki 1948 paleisti į laisvę, kol 1948 gruodį išvykimas į Vokietiją buvo uždraustas.

L: Forstreuter K. Die Erlebnisse eines preußischen Kriegsgefangenen bei dem Russen, Tataren und Türken // Mitteilungen des Vereins für die Geschichte von Ost- und Westpreußen. Jhr. 5. 1930, Nr. 1; Internierungslager Brakupönen / Roßlinde 1945–1948 // Gumbinner Heimatbrief. Nr. 89. Dezember, 1996; Kibelka R. Vilko vaikai, V., 2000; Tilsiter Rundbrief. 33. 2003/04.

Martynas Purvinas

MLEA