mirtis

mirts. Senovėje mirtis nebuvo liūdnas įvykis, ji laikyta perėjimu į kitą pasaulį. Todėl laidotuvės švęstos iškilmingai ir linksmai. Mirtis suprasta labai įvairiai: tikėta jos neišvengiamumu (Smertis staun kožnam ant keli ) ir galimumu (Jauns gal numirt, a sens tur mirt). Pajautus jos atėjimą, tinkamai ruoštasi: prisakyta, kaip šermenis atlikti, pasiruošta karstas ir įkapės. Mirties vaizdiniai buvo moteriško pavidalo. Mirtis tapatinta su Giltine. Ji pašaukusi, kai reikėdavo iškeliauti iš šio pasaulio. Sakyta, kad smertis tur priežastį. Apie mirtį išlikę daugybė prietarų. Tikėta, kad rupūžė troboj reiškia žmogaus mirtį. Ją pamačius, šaukta, ji varyta iš trobos. Prie trobos lango ar prie mirštančiojo lovos atskridę 2 paukščiai reiškė mirtį. Neįprasti garsai (pjūklo skambtelėjimas, neaiškus bildesys ar nepažįstamos baltai apsirengusios moteriškės) neįprastu laiku lemdavo artimo mirtį, kuri buvo sutinkama ramiai ir oriai. Daugybė papročių ir prietarų liudija universalų baltų požiūrį į mirtį. Pastebėjus mirštant artimuosius, iškeldavo juos iš lovos ir pakreikę šiaudų guldydavo ant grindų, atidarinėdavo duris ir langus, kad paruoštų sielai laisvą išėjimą ir kelią skristi į dangų. Tikėjimas, kad mirusysis po mirties gyvena žemiškąjį gyvenimą, išliko ir lietuvininkų pasaulėjautoje, todėl į karstą dėti įrankiai, pinigai, duonos kepalėlis ar pypkė su tabaku. Įsruties bažnytinės vizitacijos apyskaitoje (1638) rašyta: Tai yra visai stabmeldiškas ir prietaringas darbas, kad kai kurie lietuviai savo mirusius aprengia geriausiais drabužiais ir pinigus meta į duobę, tarsi jie aname amžiname gyvenime būtų rūbų ir maisto reikalingi.

Dar skaitykite: budynės, laidojimo papročiai.

L: Daukša M. Postilė. K., 1926; Balys J. Giltinė // LE; Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos. Silver Spring, 1981; Lietuvių tautosaka. V., 1968, t. V; Hermanowski G. Ostpreußen. Lexikon. Augsburg, 1996, S. 299.

Rita Repšienė

Iliustracija: Piešinys „Mirtis per juodą jūrą žengia“, 1947 / Iš Vytauto Kaltenio rinkinio