Minija, 1
Mnija, 1, Mnė, Mnijė (vok. Minge – tariama Minje), kaimas ir seniūnija Šilutės apskrityje, Kintų parapijoje ir valsčiuje, Minijos žemupyje, 14 km į šiaurės vakarus nuo Šilutės, 7,5 km į pietus nuo Kintų. Kaimas įsikūrė upės žiotyse (Kuršių marių žvejams patogioje vietoje) kaip ir daugelis kitų žvejų senųjų kaimų pamaryje. Gausios upės sąnašos per šimtmečius žiotyse suklostė naujus sausumos plotus ir Minija atsidūrė atokiau nuo marių. Kaimui augant ir jį perplanuojant, susiklostė gatvinis upinis kaimas, kurio sodybos išsidėstė abiejuose upės krantuose, o Minija tapo nelyg kaimo gatve, kuria susisiekta gausiomis valtimis. Sodybos kurtos skersiniuose rėžiuose – siauruose žemės sklypuose, pastatai talpinti paupyje greta prieplaukų, kur žvejai laikė savo kuršvaltes. Iki 1945 tokių kaimų Nemuno deltoje ir pamaryje buvo daug. Be žvejybos, dar šienauta šlapiose apylinkių pievose (dar pievininkai, žuvininkai). Kaip ir kitų paupių kaimai Minija patirdavo potvynius. 1540 Minijoje gyveno 11 činšininkų ir 2 privilegijuotos vokiečių šeimos. Nuo 1601 veikė karčema, 1736 atidaryta Minijos pradinė mokykla. 1802 G. Genschke įsteigų burių, vėliau ir valčių dirbtuvę. 1827 Minijos dešiniajame krante įrengta vandens matavimo stotis. XIX a. pradžioje kaime buvo 270 gyventojų 31 sodyboje. XIX a. viduryje kulmiškių, laisvųjų ūkininkų ir laisvųjų šatulininkų kaime buvo 406 gyventojai 76 sodybose. Minija valdė 484 margus ir 24 rykštes žemės, laikė 27 arklius, 108 galvijus, 38 avis, 62 kiaules. Veikė mokykla. Nuo 1850 veikė pašto agentūra, Fietzo vaistinė, kur pardavinėtos ir lietuviškos knygos. XIX a. pabaigoje iškasus Klaipėdos kanalą, įrengus perkasą į Atmatą, paupio takus laivų vilkėjams, akmenimis grįstą kelią į Kintus ir kitur, Minė atgijo. Ties kaimu pertvarkinėti sieliai tolesniam gabenimui link Klaipėdos. Apie 1900 Minijoje gyveno 482 žvejai ir ūkininkai (70% iš jų buvo lietuvininkai). Abiem upės krantais driekėsi sodybų juosta su tankiai sustatytais mediniais ir mūriniais pastatais. 1941 buvo 205 gyventojai, verstasi žvejyba, pieno ūkiu, medienos gabenimu. Sovietmečiu Minija labai suniokota ir nugyventa (nors formaliai buvo paskelbta architektūros paminklu). Po 1986–1990 Miniją sudarkė gausūs nauji statiniai, nebūdingi Mažajai Lietuvai ir šiai vietovei. Vietovardis iš upėvardžio Minija.
L: Povilanskas R., Purvinas M., Urbis A. Minija ir Karklė. Leiden/Klaipėda, 2002.
Iliustracija: Jurgio Nopėno sodyba Minijos kaime, 1956 / Iš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštyno
Iliustracija: Jurgio Nopėno istubos interjeras, 1956 / Iš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštyno
Iliustracija: Jurgis Cimermanas išrūko bičių spiečių, 1956 / Iš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštyno
Iliustracija: Minijos kaimo medinio gyvenamojo namo būdingos stogo skliauto puošmenos, 1995
Iliustracija: Minijos kaimo ūkinis pastatas, 1995
Iliustracija: Minijos kaimas dešiniajame upės krante, 1956 / Iš Šilutės muziejaus fondų
Iliustracija: Plukdomas šienas į Juodkrantę pro Minijos kaimą, 1956 / Iš Šilutės muziejaus fondų