lietuvių ir anglų prekyba

lietùvių ir ánglų prekýba. Prekybiniai santykiai su anglais užmegzti dar prieš Lietuvos valstybės susikūrimą. Atliekant archeologinius tyrimus baltų kapuose rasta jau apdirbto žalvario iš Anglijos. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie lietuvių ir anglų prekybą datuojami IX a. Anglų karalius Alfredas (871–901) rašo, kad IX a. jūreivis Vulfstanas aplankė prūsų pirklių miestą Trusą. Vyslos žiotyse rasta anglų–saksų karaliaus Etelredo (978–1016) pinigų. XI a. pradžioje danų, anglų ir norvegų karalius Kanutas Didysis puolė sembus, kuršius ir estus, tačiau savo valdžios išlaikyti nesugebėjo. Aktyviai lietuvių ir anglų prekybai susikūrus Lietuvos valstybei nuolatos trukdė vokiečių pirklių sąjunga (Hanza). Ši pirklių sąjunga, susikūrusi XII a. pabaigoje, greitai perėmė į savo rankas Baltijos ir Šiaurės jūrų prekybą ir išlaikė ją iki viduramžių pabaigos. Anglija ir Prancūzija, kamuojamos vidaus netvarkos, nesugebėjo deramai konkuruoti su Hanza, kuri naudojosi savo privilegijomis. Kryžiuočių ordinui įsigalėjus Pabaltijyje, lietuvių ir anglų prekyba vyko per Dancigo uostą (tuometinę svarbią prekybos arteriją Lietuvai). Vokiečių pirklių sąjunga varžė anglų veiksmus. Anglai, padėdami kryžiuočiams kovoti prieš lietuvius, kartu norėjo pasinaudoti prekybos galimybėmis. XIV a. Ordinui rašytuose laiškuose anglai skundėsi prekybos suvaržymais. Vėliau Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) Dancige galėjo prekiauti be vokiečių tarpininkų tiesiogiai su Hanzos pirkliais, olandais bei anglais, savo prekes parduoti ne tik mieste, bet ir visoje Prūsijoje. Taip stiprėjo lietuvių ir anglų prekybiniai ryšiai. Anglai į Lietuvą vežė metalo žaliavą, tačiau svarbiausia prekė buvo gelumbė. Iš Lietuvos išsiveždavo įvairios miško medžiagos, kurią naudojo laivų statybai, taip pat dervos, deguto, pelenus. Didelis buvo vaško, vėliau – javų poreikis. Po 1466 Torūnės taikos sutarties, kai Kryžiuočių ordinas pateko į vasalinę Lenkijos valdovo priklausomybę, ypač pagyvėjo prekyba. Nors vokiečių pirkliai ir toliau gynė savo monopolines teises, anglai prekiavo visoje LDK, apsigyveno svarbiausiuose miestuose. Pamažu atgijo ir Klaipėdos uostas. Be švedų, danų, jame lankėsi anglai, škotai ir olandai. Padedami klaipėdiečių žiemą jie supirkdavo javus, kanapes, odas, vašką, pelenus, įvairios miško medžiagos, o pavasarį viską laivais išgabendavo į Angliją. XVI a. anglai įsikūrė Šventosios uoste. Prieš tokią konkurenciją protestavo Klaipėda. Po 1660 Olyvos taikos sutarties, kai LDK ir Lenkija prarado teisę kontroliuoti Prūsiją, susirūpinta Šventosios uostu (atiduotu anglams valdyti). XVIII a. pradžioje nutrūkus Šventosios uosto veiklai LDK prarado tiesioginį susisiekimą jūra su užsieniu, o prekyba vyko per Rytprūsių miestus. Per Karaliaučių buvo daugiausia išvežama javų, o per Klaipėdą – miško medžiagos. XVIII a. ypač sustiprėjo prekyba su anglais. Per Klaipėdą buvo išvežama miško medžiagos, javų, sėmenų, kanapių, vaško, lajaus, kailių, pelenų, o įvežama silkių, druskos, cukraus, vyno, alaus, gelumbės, vaisių, metalo dirbinių ir kita. Daugiau buvo eksportuojama negu importuojama (1791 į Klaipėdos uostą įvežta prekių už 520 282 guldenus, o išvežta už 3 408 677). Po Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimų ir Didžiosios Lietuvos inkorporavimo į carinės Rusijos imperiją savarankiškos lietuvių ir anglų prekybos nebeliko. Tačiau anglai ir toliau plėtojo savo veiklą Klaipėdoje. Maždaug 90% visų prekių iš Klaipėdos keliavo į Angliją. Tai buvo įvairi miško medžiaga, javai, pelenai, kailiai, linai, kanapės, sėmenys ir kita. Kadangi anglai Klaipėdoje buvo įtakingi, Prūsijos valdžia 1843 Klaipėdos aukštosiose mokyklose įvedė anglų kalbos dėstymą. 1863 pastatyti ir maldos namai anglams. Nuo 1900 lietuvių ir anglų prekybai susilpnėjus, sumažėjo ir anglų bendruomenė Klaipėdoje.

Dar skaitykite kitataučiai.

L: Lietuvos pajūris. 1965, nr. 2 (22).