liepa padavimuose ir papročiuose
lepa padavmuose ir papročiuosè. Ir krikščionybės laikais neišnyko pagonybės paprotys garbinti liepą, kurią pagonys buvo paskyrę grožio deivei ir laikė gyvybingumo simboliu. Šventieji paveikslai rėminti liepiniuose rėmuose. Apie liepas kurdavo legendas. Heiligelinde (Šventaliepės) kilmę aprašė Varmės istorikas Leo. Ten nuo seno augo didelė liepa. Joje buvo įkeltas šv. Mergelės Marijos su sūnumi Jėzumi rankose paveikslas. Jį pagerbdavo apylinkės gyventojai, vėliau ši liepa pagarsėjo visoje Prūsijoje. Paveikslas nukabintas, neštas į Rastenburgo bažnyčią, tačiau jis vėl atsirasdavo toje liepoje. Vėliau aplink liepą pastatyta koplytėlė ir kita. Riterio dvaro sode Weskeime (Ylavos apskrityje) augo labai sena liepa, kurios 5 kamienai augo iš vienų šaknų. Ten seniau buvo vienuolynas. Jauna vienuolė kaltinta sidabrinio šaukšto vagyste ir gyva įmūryta požemyje. Prieš mirtį ji paprašė leisti pasodinti ten liepą šaknimis į viršų, o šakomis į žemę (jei medis prigis, bus įrodytas jos nekaltumas). Tačiau vienuolyno viršininkė liepė įvykdyti nuosprendį. Vėliau šaukštas rastas, o pasodinta liepa prigijo. Kita liepa augo prie Romyčių (Ylavos apskrityje). Ji vadinta mirusiųjų liepa (vok. Totenlinde). Prie Jaunynų kaimo (į pietus nuo Ragainės) ant stačios kalvos augo 2 senos liepos – senieji įsimylėjėliai. Ten kadaise stovėjo pilis, kurioje gyveno galingas pagonių kunigaikštis, turėjęs vienturtę dukrą Jaunyną. Jos sužadėtinis prūsų riteris skubėjęs ginti savo sužadėtinės nuo kardu ir ugnimi krikščionių skleidžiamo tikėjimo. Pilies gyventojai pasislėpė giliuose urvuose. Riteris sutiko krikštytis (kad apgintų savo sužadėtinę ir jos tėvą), pasidavė krikščionims ir išvyko su jais. Jaunyna, nesulaukusi mylimojo, išbėgo iš slėptuvės. Ją vijosi krikščionis riteris. Deivė Laima ją pavertė liepa, o persekiotojo rankos įkibo į medžio kamieną. Grįžusį jos sužadėtinį deivė Laima taip pat pavertė liepa. Kita liepa augo Pėterkaimiuose (Vėluvos apskrityje), prie bažnyčios. 1,5 m aukštyje į liepą buvo įbestas ir įaugęs bausmės instrumentas – geležinis antkaklis (vok. Halseisen). Sekmadienio rytais, kai visi eidavo į bažnyčią, nuteistasis turėdavo stovėti ten prirakintas, kad visi jį matytų kaip perspėjimą kitiems. Karaliaučiuje, pramogų sode (vok. Lustgarten) augo didelė liepa, kuri buvo 30 pėdų storio. 1708–09 ji nušalo. Kunigo sode Toravoje liepų grupė buvo 28 m aukščio, 7 m storio, ją sudarė 4 kamienai.
MLFA
MLEA
Lucas Davidas Prūsijos kronikoje rašo, kad prie stebuklingos liepos ties Rešliumi atvežė gydyti 7–8 metų berniuką, kurį ėdė požemio žmogeliukai. 1595 Casparus Hennenbergeris veikale Erclerung der Preussischen grössem Landtaffel oder Mappen [Prūsijos didžiųjų krašto lentų arba žemėlapių paaiškinimai] mini Šakūnėlių kaime prie Rusnės upės buvus liepą, kurią vargšai žmonės laikė šventa ir dar dabar slapčia naktimis čia meldžiasi ir atnašauja. XVII a. antroje pusėje Christophas Hartknochas rašė, kad netoli Rastenburgo miesto stovi vadinama šventoji... Sakoma, kad anais laikais po ja gyveno maži žemės žmogeliukai, vadinamieji barstukai. Vėliau ta liepa gavo šventą vardą ir tapo krikščionių lankymosi vieta. Otto Glagau mini ir Laimos liepą prie Bardinų kaimo. O. Glagau teigimu, kadaise visos liepos buvo pašvęstos Laimai, o jos šventė vykdavo birželio pabaigoje, kai liepos žydi. Mažosios Lietuvos dainose tradiciškai sugretinami liepelė ir mergelė (plg. ąžuolėlis ir bernelis). Liepos poetinė tradicija susieta su moteriška pasaulio sfera.
Rimantas Balsys