Laivybos hidrotechniniai įrenginiai

Laivýbos hidrotèchniniai įrenginia. Nuo senų laikų Baltijos jūros, Kuršių marių, Aismarių ir upių pakrantėse gyvenę žvejai įsirenginėjo prieplaukas savo laiveliams. Prieplaukų reikėjo ir iš kitų kraštų atplaukiantiems pirkliams. Įsibrovę kryžiuočiai, statydami savo pirmąsias pilis Aismarių pakrantėje (Balgą, Frauenburgą ir kitas), įrengdavo prie jų įtvirtintas prieplaukas – gynybinius bokštus mariose, su pilimis sujungtus apsaugotais tiltais. Plėtojant laivybą, įkurti Klaipėdos, Karaliaučiaus ir kiti uostai. Nuo audrų uostus pridengdavo molai. Didesniuose uostuose įrenginėti pirsai, Nuo XV a. plečiantis Didžiosios Lietuvos prekybiniams ryšiams su Vakarų Europa, didesnę reikšmę įgavo didysis vandens kelias Nemunu, kuriuo buvo gabenama vis daugiau medienos iš Gudijos bei Didžiosios Lietuvos girių. Gerinant laivybos sąlygas, tvarkyti nepatogūs Nemuno žemupio ruožai. XVII a.–XX a. pradžioje buvo įrengta visai nauja Gilijos upės vaga, iškasta daug perkasų ir kanalų, įrengti šliuzai. Atsiradus didesniems laivams, įrenginėti gilesni ir platesni farvateriai. Sekliose Aismarėse nuo Piliavos iki Priegliaus žiočių buvo įrengtas Karaliaučiaus jūros kanalas. Reguliuotos upių vagos: 1840–70 Nemuno, Rusnės ir Atmatos krantai nuo Smalininkų iki Kuršių marių sutvirtinti bunomis.

L: Schickert G. Wasserwege und Deichwesen in der Memelniederung. Königsberg in Pr., 1901.

Martynas Purvinas