Kraupiško parapija
Kraũpiško parãpija. Pirmoji bažnyčia pastatyta po 1554. 1556 V 10 jau stovėjo Kraupiško parapijos bažnyčia, kunigo namas ir mokykla. Ją administravo Įsruties bažnytinės inspekcijos vyriausiasis dvasininkas (vok. Erzpriester). Antroji – bebokštis, iš lauko akmenų ir plytų išmūrytas 31 m ilgio ir 16 m pločio statinys – pašventinta 1772. Restauruota 1868, o 1893 pristatytas bokštas. Turėjo modernius vargonus, medžio pjaustiniais puoštą sakyklą-altorių, kurį glėbė korintiškos kolonos, puošė iš medžio skaptuotos Mozės ir apaštalų figūros. Į bokštą įkeltas varpas, anot Viliaus Kalvaičio, gaudęs: „Dangun žengia! Dangun žengia! Dangun žengia!“ Atlaikiusi abu pasaulinius karus, bažnyčia sugriauta 1945–1950. Liko tik sienos ir bokštas su gandralizdžiu. Pirmasis kunigas 1555–1563 buvo lietuvių raštijos darbuotojas Augustinas Jomantas. 1577–1593 precentoriavo, vėliau kunigavo ateivis iš Westfalijos Patrodus Welwerius, 1594–1598 Baltramiejus Vilentas (sūnus), 1609–1610 (?) bendruomenei vadovavo Christophas Šteinas, 1621–1648 Burhardas Lobelis, 1763–1771 Bernardas Andersonas, 1869–1872 Jonas Pipiras. Lietuvininkų 1902 užregistruota 1600 (20% parapijiečių). Konfirmuoti lietuvių kalba liautasi apie 1880, tačiau lietuviškos pamaldos kas antrą šventadienį laikytos dar ir po Pirmojo pasaulinio karo. Galutinai jos išguitos po 1933, į valdžią atėjus naciams.
Albertas Juška