kraštovaizdis

kraštóvaizdis Mažojoje Lietuvoje pasižymėjo didele įvairove, sukurta gamtos ir žmonių. Ledynmetis nugremžė didelius plotus Pietnemunėje ir Klaipėdos krašte, palikdamas banguotus morenų plotus. Ledynų sustumtos galinės morenos sudarė raižytą reljefą – ryškias kalvas, kalvagūbrius ir įdubas, pvz., Semboje, Balgos–Darkiemio ruože, Romintos girioje, Klaipėdos ir Vilkyškių gūbriuose. Tirpsmo vandenų tėkmė išplovė senosios upės – Nemuno pirmtako platų slėnį, kuriuo vėliau tekėjo Prieglius. Tik vėlesniais tūkstantmečiais Nemunas pralaužė Vilkyškių kalvagūbrį ties Rambynu ir pasuko Kuršmarių link. Gausūs upės nešmenys užpildė dabartinę Nemuno deltą – plačią ir drėgną žemumą, išraižytą daugybės atšakų ir senvagių, tarp kurių klostėsi didelės pelkės. Mažesnę deltą Aismarių pakraštyje sunešė Priegliaus vandenys. Plaunamo Sembos pusiasalio sukurta Kuršių nerija atitvėrė Kuršių marias. Panaši nerija nuo Pavyslio iki Žuvininkų atitvėrė nuo Baltijos jūros Aismares. Gamtos suformuotą kraštovaizdį ėmė keisti prieš tūkstančius metų krašte apsigyvenę žmonės. Plečiantis žemdirbystei kirstos girios, jų plotai paversti dirbamaisiais laukais. Prūsos laikais įsikūrė daug gyvenviečių, įtvirtintų pilių. Piliakalniams įrengti ypač patogūs buvo kalvynai, Unguros, Pisos, Romintos ir kitų vingrių upių slėnių krantai. Anuomet keliaujant upėmis ieškota tinkamų gyventi vietų Nemuno ir Priegliaus pakrantėse. Užplūdę kryžiuočiai sunaikino daug Prūsos senųjų gyvenviečių, dirbamieji plotai apaugo miškais. Nuo XIV a. vidurio vėl kurtasi sulaukėjusiose žemėse, kaskart kirsta vis daugiau miškų. Tuos Mažosios Lietuvos kraštovaizdžio pokyčius skatino Prūsijos valdžios kolonizacijos politika, naujos kolonistų bangos, karai ir kita. Rūpinantis pirkliams patogesniais vandens keliais, tiesintos upių vagos, kasti kanalai. Apgyvendinus žemdirbystei tinkamus plotus, iškirtus daugelį sengirių (liko didesnės valstybinės girios – Romintos, Trapėnų, Viešvilės, Pakalnės ir kitos), sausinta drėgnoji Nemuno delta. Ten kūrėsi vis naujos gyvenvietės, viensėdžiai. XIX ir XX a. sandūroje didelių pelkių pakraščiuose pradėti kurti pelkininkų kaimai ir pelkininkų kolonijos. Tiesta daug vieškelių bei plentų, geležinkelių, augo miesteliai ir miestai. Šitaip iki 1945 susiklostė tankiai apgyventas kraštas su gausiomis gyvenvietėmis ir viensėdžiais, intensyviai dirbamais laukais. 1911 turistams reklamuota 13 būdingiausių Rytprūsių kraštovaizdžio plotų, tarp jų: Sembos pakrantės, Kuršių nerija, Romintos giria, Bajorų apylinkės (Rusijos pasienis), užtvindytas miškas ties Įse, Seilavos pelkė, Kukmiškis, Nemuno delta ties Rusne. Įspūdingiausio kraštovaizdžio vietovės iki 1944: Briedmiškis, Kuršių nerija, Romintos giria, Semba. Briedmiškiu (vok. Deutscher Elchwald) vadinti Kuršių marių pakrantėse nusidriekę girių plotai, 1937 paskelbti valstybės saugomos gamtos teritorija (vok. Reichsnaturschutzgebiet). Tai pelkėti Nemuno deltos miškai, išraižyti daugybės protakų bei upelių, ir senosios girios, kuriose gyveno šimtai briedžių (egzotiškų žvėrių, vokiečių geidžiamų medžioklės trofėjų). Kuršių nerijos smėlynai ir didžiosios kopos vadintos Prūsų Sachara (vok. Preußische Sahara), senieji žvejų kaimai bei kurortai buvo vaizdingos gyvenvietės. Dėl savo įvairovės Kuršių nerijos kraštovaizdis labiau vertintas už kuklesnę Aismarių neriją. Romintos girios kraštovaizdį garsino jo natūralumas ir paslaptingumas, vietovė vertinta kaip senųjų Prūsos girių bei dykros paskutinė liekana. Sembos kraštovaizdį puošė skardingi jūros krantai, kalvagūbriai ir daugybė piliakalnių. Lankytino kraštovaizdžio plotai buvo: Tilžės ir Ragainės apylinkės (su Rambynu, Aukštųjų Eisulių ir kitais kalnynais); Nemuno delta (kur gausu kanalų), Vėluvos apylinkės (su Alnos pakrantėmis), upių slėniai su piliakalniais. Sovietų okupacija iš pagrindų pakeitė Mažosios Lietuvos kraštovaizdį. Sunaikinta daugelis gyvenviečių (ypač viensėdžiai), brutali sovietinė melioracija pakeitė didelių teritorijų pavidalą, naikino senuosius kelius su pakelių ir sodybų medžiais. Dalis buvusių dirbamųjų žemių apaugo miškais ir krūmynais. Didelius plotus, virtusius negyvenamomis suniokotomis dykromis, užėmė sovietinės kariaunos poligonai. Ypač sulaukėjo Karaliaučiaus krašto kraštovaizdis. Netradicinės išvaizdos standartiniai trobesiai, kraštui nebūdingos statybinės medžiagos (šviesaus asbestcemenčio stogai ir kita) pakeitė išlikusių gyvenviečių ir aplinkinio kraštovaizdžio veidą.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Nemuno pakrantės ties Bitėnais, 1978

Iliustracija: Šilutės apylinkės, iki 1939 / Iš MLEA

Iliustracija: Nemuno deltos užliejamos pievos ties Juknaičiais, 1988 / Iš Evos Labutytės rinkinio

Iliustracija: Vilkyškių aukštumos dalis Nemuno kairiajame krante – senovinis skalvių piliakalnis Engelsbergas prie Tilžės (išlikęs vandentiekio bokštas), 2000

Iliustracija: Kuršių nerijos seniausios dalies – buvusios moreninės salos ežeras, telkšantis tarp molynų prie Rasytės pietvakarinio pakraščio, 2002

Iliustracija: Kuršių marių pakrantė, 1939 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Nusausintas šienaujamas pievas Nemuno deltoje kirto tiesūs kanalai, kuriais gyventojai plaukdavo į savo sklypus, pralįsdami po aukštais mediniais lieptais, apie 1930 / Iš Herderio Instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Už Pakalnės upės driekiasi šienaujamos pievos, 1978

Iliustracija: Gamtos paminklas – Kavolgirės ąžuolas – Kavolių kaimo kapinėse, 1980

Iliustracija: Nemunas ties Rambynu, XIX a. / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio