Klaipėdos krašto lietuvių iškeldinimas 1941–1944
Klapėdos krãšto lietùvių iškéldinimas 1941–1944. 1939 VIII 23 Adolfui Hitleriui ir Josifui Stalinui pasidalijus Rytų Europą, prasidėjo gyventojų iškeldinimas. 1939 X 6 Hitleris savo kalboje Reichstage teigė, kad Europos gyvenimo ateičiai priklauso uždavinys imtis iškeldinimų, kad tokiu būdu nors iš dalies pašalintų konfliktų Europoje pagrindą. Spalio 7 d. Heinrichas Himmleris paskirtas reichskomisaru vokiškumui palaikyti. Iki 1943 su Rytų Europos valstybėmis sudaryta 15 iškeldinimo sutarčių. 12 iš jų numatė vienpusį iškeldinimą, t. y. vokiečiai grįžo namo. Trys sutartys numatė gyventojų mainus. 1941 I 10 sutartimi su SSRS numatyta iškeldinti Lietuvos piliečius ir lietuvių, rusų ir baltarusių kilmės asmenis iš Klaipėdos krašto į LSSR. Po šios sutarties Lietuvos vokiečiai dar galėjo 1 metus likti tėvynėje. Buvo susitarta ir dėl žalos atlyginimo pasienio ruože. SSRS sumokėjo Vokietijai 7,5 mln. aukso dolerių, likusi dalis (5,5 mln.) turėjo būti išskaičiuota vėliau. Ilgos derybos rodė, kad Berlynui mažai rūpėjo Lietuvos vokiečiai, tik norėta gauti pinigų bei žaliavų karinei pramonei. Vokietijos derybininkams vadovavo E. Kochas, SSRS – Sločevskis. Klaipėdoje įrengtas vyriausiasis štabas, Pagėgiuose įgaliotinių rezidencija (priklausė 10 įgaliotinių). Iš viso sovietų iškeldinimo tarnyboje dirbo iki 159 asmenų. Iškeldinimas turėjo trukti 2,5 mėnesio, bet registracija baigėsi kovo 18 d., o kovo 24 d. išvyko sovietų iškeldinimo tarnyba. Iš viso Klaipėdoje užregistruoti 6 572 iškeldinti asmenys. Lietuviai, norėdami pasilikti Vokietijoje, nenorėjo savo noru keltis į SSRS. Gestapo pranešimuose rašoma, kad kai kurie iš lietuvių aiškino, kad galime juos sušaudyti, patalpinti į koncentracijos stovyklas, bet jie nevažiuos į SSRS. Vokiečiai bijojo, kad pasilikę lietuviai nepradėtų bendradarbiauti su SSRS slaptosiomis tarnybomis. Sovietai t. p. siekė iškeldinti į SSRS kuo daugiau žmonių (žadėta daugiavaikėms šeimoms už kiekvieną šeštą vaiką mokėti kompensaciją, įkurdinti juos išsikeliančių vokiečių ūkiuose). Tokia propaganda padėjo privilioti žmones. SSRS iškeldinimo tarnyba Vokietijoje dirbo ne tik savo tiesioginį darbą, bet ir stengėsi gauti informacijos, žemėlapių, darė nuotraukas. Vokiečiai elgėsi taip pat. Vos kirtus Vokietijos reicho sieną, iškeldinami lietuviai sovietų nuvesti į lokomotyvų depą, kur išbuvo 2–3 dienas, vėliau tardyti NKVD ir išskirstyti po įvairius miestus ir kaimus žemės ūkio ar miško darbams. Visi turėjo patys susirasti būstą ar darbą. Kai kurie persikėlėliai buvo apgyvendinti ūkiuose, bet iš jų atimti visi įrenginiai ir įrankiai. Atsivežti galvijai ir vertingesni baldai konfiskuoti. Dėl prastos ekonominės padėties daugelis kreipėsi į vokiečių iškeldinimo tarnybą dėl grįžimo atgal, bet jie nebuvo priimti. Gestapas, patikrinęs Lietuvos vokiečius ir nustatęs, kad šie bendravo su NKVD, atsisakė priimti maišyta kalba šnekančiuosius. 1941 vasarą naciams užėmus Didžiąją Lietuvą, vėl nuspręsta Lietuvos vokiečius (kuriems nerasta gyvenamosios vietos) grąžinti atgal. 1942–1944 sugrąžinta daugiau kaip 20 000 vokiečių. Jie turėjo tapti pirmaisiais visa apimančios kolonizacijos pranašais bei sudaryti krašte aukštesnį sluoksnį. Apie pusę vokiečių apgyvendinti senuosiuose ūkiuose. Kitiems pasiūlytas lenkų, rusų bei žydų turtas. Lietuvių ūkiai užimti retai. Nors 1940 I 10 sutartis garantavo laisvanorišką iškeldinimą, žmonės iš Klaipėdos krašto buvo keliami ir prievarta. Vokietijos reichas laikė lietuvius nereikalingu svetimkūniu. Iškeldinimu siekta „valstybės ir tautos vienybės“. 1944 vasarą į Vakarus pradėjo plūsti įvairiatautis pabėgėlių srautas, tarp jų buvo ir Klaipėdos krašto lietuvininkai.
L: Stossun H. Lietuvių iškeldinimas iš Klaipėdos ir Suvalkų kraštų (1941 m. sausis–kovas) // Klaipėdos miesto ir regiono archeologijos ir istorijos problemos. Acta Historica Universitatis Klaipedensis. Klaipėda, 1994, t. 2.