Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Kintai

bažnytkaimis, valsčiaus centras ir seniūnija Šilutės apskrityje.

Kinta, kuršininkų kopininkų Kinte (vok. Kinten), bažnytkaimis, valsčiaus centras ir seniūnija Šilutės apskrityje, 20 km į šiaurės vakarus nuo Šilutės, Kuršių marių rytiniame krante, į pietus nuo Kintų miško. Piliakalnis į šiaurę nuo Kintų liudija, kad čia gyventa jau priešistoriniais laikais. Kintai kūrėsi sausame gūbryje, tarp drėgno Minijos slėnio su Kintų pelke rytuose ir Kuršmarių vakaruose, palei senąjį Ventės–Klaipėdos pamario kelią. 1550 jau buvo maldos namai. 1705 pastatyta didelė mūrinė bažnyčia iš Vindenburgo (Ventės) pilies ir bažnyčios akmenų. Tada Kintai tapo Ventės–Kintų parapijos centru ir pradėjo sparčiau augti. Kintuose miškas sodintas apie 1700, taip stabdytas pustomas pamario smėlis. Praeityje Kintai priklausė Jociškių dvarui. Kintams plečiantis XVIII a. viduryje prie jų prijungti Pamariškiai ir Bekeriai. XVIII–XIX a. Kintai buvo svarbus prekybos centras, vykdavo dideli žuvų ir gyvulių turgūs. 1802 įkurta vaistinė, 1820 – valstybinė girininkija, 1850 – paštas. 1875 nutiestas plentas į Priekulę. 1850 greta Kintų pradėjo kurtis Naujieji Kintai, XIX a. pabaigoje susijungę su Kintais. Ryčiau Kintų, pakilumoje tarp pelkių, įsikūrė kelios sodybos, vadinamasis Kintų Ragas. Nuo XIX a. Kintai – valsčiaus centras. 1905 buvo 498 gyventojai (iš jų 260 lietuvių), 1925 ir 1939 apie 450 gyventojų. Su Šaukiais Kintuose buvo apie 100 sodybų. Bažnytinės statistikos duomenimis, 1905 valsčiuje iš 2885 gyventojų 1985 buvo lietuvininkai (70%). 1907 įsteigta Buliaus laikymo draugystė, veikė telefonas ir telegrafas pašto skyriuje. Po Pirmojo pasaulinio karo Martynas Anysas, M. G. Dreižys, Vilius Endrikaitis ir kiti įsteigė lietuvių jaunimo „Rūtos“ draugiją, rengusią lietuviškus vakarus, vaidinimus. Veikė Lietuvių giedotojų draugija, jos didelis choras (45 žmonės dalyvavo Antrojoje dainų šventėje Kaune 1928). Nuo 1924 veikė šaulių būrys (vadovas J. Naujalis), turėjęs knygyną, rengęs minėjimus. Veikė Sandoros Evangelikių Moterų Pagalbos skyrius. Tarpukariu Kintuose buvo 3 klasių mokykla, paštas, valsčiaus policijos ir pasienio policijos įstaigos, sveikatos punktas, 3 viešbučiai, taupomoji skolinamoji kasa, kelios krautuvės. 1932 pastatyta didelė Pienocentro pieninė. Centre buvo daug mūrinių puošnių 1–2 aukštų pastatų. Kintai garsėjo kaip kurortas gražioje vietoje. Seniūnijoje su Macblydžiais, Povilais, Šaukiais ir Uogaliais 1941 buvo 833 gyventojai. Sovietmečiu Kintai suniokoti: buvo nugriauta apie 75% senų pastatų, iš tikinčiųjų atimta bažnyčia paversta sandėliu, 1970–1980 buvo nugriautas paminklas Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems Kintų parapijiečiams, 1985–1987 sunaikintos senosios Kintų kapinės (kryžiai ir paminklai išvežti į sąvartyną). Vaizdingą gyvenvietę sudarkė standartiniai sovietmečio statiniai. Atgavus Nepriklausomybę bažnyčia grąžinta tikintiesiems, restauruota senoji mokykla, kurioje įsteigtas Vydūno kultūros centras. Vietovardis kilęs iš pavardės Kintas, pasitaikančios tik Mažojoje Lietuvoje ir kuršių gyvenamame plote; dar plg. latv. pavardę Kints. 1540 minimas gyventojas Kintius (Blasy Kynth, vėliau Hermann Kinten).

Vilius Pėteraitis

Martynas Purvinas

Saulius Sodonis

Iliustracija: Kelias į Kintus, 1984

Iliustracija: Kintų sodybos vaizdas palei senąjį Ventės-Klaipėdos kelią, 1939 / Iš MLEA

Iliustracija: Mūrinis namas Kintuose su būdinga Klaipėdos kraštui fasado puošyba, 1999

Iliustracija: Kintų šaulių būrys, veikęs nuo 1924 (vadovas J. Naujalis), iki 1939 / lš Reginos Jasudienės rinkinio

Iliustracija: Kintų Pienocentro pieninė, pastatyta 1932 / lš LE

Iliustracija: Mūrinis namas Kintuose, primenantis buvusią vaizdingą kurortinę pamario gyvenvietę, 1992

Iliustracija: Grupė 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimo dalyvių iš Kintų / Iš Šilutės muziejaus fondo

Iliustracija: Išlikusi medinio gyvenamojo namo puošyba Kintuose

Iliustracija: Kintai. Puošnaus mūrinio pastato kalinėto metalo ažūrinis balkonas

Iliustracija: Senosios Kintų mokyklos ūkinis pastatas, 1992