Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Karaliaučiaus Katedra

katedros architektūra, reikšmė.

Karaliáučiaus Kãtedra. XIV a. pradžioje Karaliaučiaus pilis tapo Kryžiuočių ordino didžiojo maršalo buveine. Prie jos sparčiai augo miestas. Religinio gyvenimo centras – diecezijos katedra – 1330 pradėta statyti Knypavoje. Ordino valstybės katedros statusą jai suteikė didysis magistras Lutheris von Braunschweigas 1333 IX 13, nors statybos ir įrengimo darbai tęsėsi iki pat 1380. Tai buvo didingas 88,5 m ilgio, 29 m aukščio raudonų plytų trinavis halės tipo statinys, vakarų pusėje turėjęs kiek neįprastą Kryžiuočių ordino valstybės statybos praktikai dvibokštį frontoną. Katedra imponavo savo griežtu architektūriniu piešiniu – simetriškomis eilėmis išdėstytais arkiniais langais, nišomis, į priekį patrauktais masyviais kontraforsais. Po 1544 gaisro atstatytas dešinysis frontono bokštas (aukštis 57 m) įgijo dar dvylikabriaunį antstatą, kuriame vėliau buvo įkomponuotas laikrodis. Šis statinys ne kartą pertvarkytas (ypač XIX a.), tačiau senoji išvaizda išsaugota. Lankytojus stebino didžiulė katedros vidaus erdvė, puošnios skliautuotos navų lubos, jas laikiusios masyvios, bet grakščios kolonos. Dėmesį patraukdavo ir didelis, 1520 data pažymėtas Krucifiksas, išmoningų meistrų 1589 įrengta smiltainio plokščių sakykla, medžio raižiniais puoštas barokinis altorius. Katedros interjerą taurino vertingi dailininko Antono Moellerio paveikslai, vaizduojantys Paskutiniojo teismo, Paskutinės vakarienės bei kitas biblines scenas, išmoningi pagražinimai, lipdiniai, sukurti žinomų Rytprūsių meistrų Isaaco Rigo, Matthiaso Poertzelio ir kitų. Katedra turėjo vertingus, meniškus liturginius indus. 1721 sumontuoti Josua Mosengelio vargonai; juos 1888 perdirbo, patobulino kitas garsus vargonų meistras Terletzkis-Königsbergas. Į pamaldas kvietė 5 varpai, iš kurių 1492 pagamintas buvo didžiausias kada nors išlietas Rytprūsiuose. Ilgainiui ši šventovė tapo garsiausių Kryžiuočių ordino, Prūsijos kunigaikštystės valdovų panteonu – čia laidoti Teutonų ordino didieji magistrai, maršalai, vyskupai, kultūros veikėjai. Tarp jų – kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis (palaidotas 1572), dvi jo žmonos – Dorothea ir Anna Maria, vienas lietuvių raštijos pradininkų, Karaliaučiaus universiteto profesorius Stanislovas Rapolionis, Prūsijos hercogystės 1657–1665 generalgubernatorius, lietuvių didikas Boguslavas Radvila (1669). Kapavietės pažymėtos meniškomis epitafijomis. Laikantis žymių asmenų atminimo įamžinimo tradicijų, 1880 iš profesorių kriptos išskirti Immanuelio Kanto palaikai. Virš jų pastatyta memorialinė koplyčia. 1924, švenčiant filosofo 200-ąsias gimimo metines, universiteto architektūros prof. Friedrichas Lahrsas prie Katedros, buvusios koplyčios vietoje, pastatė I. Kantui modernišką Stoa Kantiana – lėkštą stogą ant aukštų rausvo smiltainio stulpų. Antkapio dangtį jis patalpino atviroje pastogėje, o virš jo sienoje suprojektavo įrašą: Immanuel Kant 1724–1804. Katedroje yra pamokslavę iškilūs dvasininkai: 1523–1527 ir 1531–1546 vyskupas Johannesas Brissmannas, 1523 čia pasakęs pirmąjį evangelišką pamokslą ir tuo pradėjęs naujos, reformuotos Bažnyčios pastoracinę veiklą. 1579–1603 katedros pirmuoju kunigu dirbo Sebastianas Artomedes, padėjęs 1591 išleisti Jono Bretkūno parengtą Postilę; 1626–1653 dirbo Cölestinas Mislenta, parašęs Jono Rėzos psalmynui (1625) lotynišką dedikaciją Epigrama Dovydo psalmių lietuviško vertimo autoriui; 1715–1719 kunigavo Michaelis Lilienthalis, paskelbęs Biblisch-exegetische Bibliothec, Hf. 1, 1739 [Biblinės egzegetikos biblioteka] – pirmąjį išsamų lietuviško Biblijos vertimo tyrinėjimą; 1731–1733 čia pamokslavo Georgas Friedrichas Rogallis, 1763–1782 Theodoras Lilienthalis – jie abu kurį laiką (atitinkamai 1733 ir 1778) yra globoję Karaliaučiaus universiteto lietuviškąjį seminarą. Katedra apgriauta per masinius anglų ir amerikiečių aviacijos antskrydžius 1944 VIII 26–27 ir 29–30, dar labiau apardyta toliašaudės sovietų kariuomenės artilerijos sviedinių per 1945 I 28–1V 10 miesto apsiaustį. Karaliaučiaus Katedros liekanos niokotos sovietmečiu, kai buvo išdaužyti ir išgrobstyti dailesni elementai. Karaliaučiaus centre sunaikinus visus praeities pėdsakus, raudonplytės katedros sienos liko vos ne paskutiniu senovės ženklu. Po 1991 Vokietija finansavo didžiulius (apie 120 mln. markių vertės) Katedros restauravimo darbus. Dabar atkuriamas senasis jos pavidalas.

L: Hubatsch W. Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens. Bd. 2.Göttingen, 1968, S. 45–46; Gebser R., Frost L. Der Dom zu Königsberg. Bd. 2. Königsberg, 1833–35.

Albertas Juška

Iliustracija: Po 1991 metų atstatytoji Karaliaučiaus Katedra

Iliustracija: Katedros interjero fragmentas, 2000

Iliustracija: Vilniaus „Eglės“ choras, vadovė Kristina Beliavskaja, atstatytoje Karaliaučiaus Katedroje po koncerto, 2000

Iliustracija: Karaliaučiaus Katedros vakarinis fasadas ir tuometinė Katedros aplinka, 1829 metų litografija / Iš Povilo Rėklaičio knygos „Prarastosios Lietuvos pėdsakų beieškant“, 1999.

Iliustracija: Ekumeninės pamaldos ant Priegliaus kranto prie apgriautos Karaliaučiaus Katedros (rytinėje pusėje), skirtos paminėti evangelikų liuteronų kunigo Jono Bretkūno Biblijos vertimo į lietuvių kalbą 400 metų sukaktį. Pamaldas laikė katalikų kunigas Alfonsas Bulota, 1990 VIII 26

Iliustracija: Ekumeninės pamaldos ant Priegliaus kranto prie apgriautos Karaliaučiaus Katedros (rytinėje pusėje), skirtos paminėti evangelikų liuteronų kunigo Jono Bretkūno Biblijos vertimo į lietuvių kalbą 400 metų sukaktį. Pamaldas laikė katalikų kunigas Alfonsas Bulota. Kartu meldėsi klaipėdiškiai ir tauragiškiai evangelikai, 1990 VIII 26

Iliustracija: „Karaliaučiaus Katedros altoriai“, akvarelė, 1978

Iliustracija: Akvarelių parodos „Išeinantys Rytprūsiai“ katalogo viršelis, 2006