Barta istoriniuose šaltiniuose

Bárta istòriniuose šaltniuose pirmą kartą minima 1249–1269 Danijos karalių žemės knygose. Kryžiuočių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis Bartą skirstė į 2 dalis: Didžiąją Bartą ir Mažąją Bartą; pastarąją dar vadino Plikąja Barta. Lenkų istoriko Henriko Lowmiańskio apskaičiavimais, XIII–XIV a. Bartoje buvo apie 17 000 gyventojų. Svarbiausios pilys: Girdava, Vaistotepilis, Valevona. 1240–1249 Bartą užkariavo kryžiuočiai ir pasistatė joje keletą savo pilių; svarbiausios: Girdavos (pastatyta bartų pilies vietoje), Barštyno, Rėšliaus. Per Didįjį prūsų sukilimą, 1264 Barštyno mūšyje sukilėliai sumušė kryžiuočių kariuomenę. Kad apsigintų nuo Lietuvos valstybės, kryžiuočiai Bartoje, daugiausia jos rytinėje dalyje, pastatė pilaičių: Angerburgo, Nordenburgo, Bartų, Rastenburgo, Seehesteno ir kitų. XIV a. 6–7 dešimtmetyje ir 8 dešimtmečio pradžioje Algirdo ir Kęstučio vadovaujama Lietuvos kariuomenė jas ir kitas pilis bei pilaites kelis kartus puolė. Aplink jas ilgainiui išaugo Prūsijos miestai. Į Bartą atsikėlė ne tik vokiečių, bet nuo XVI a. pradžios kėlėsi ir lenkų kolonistai – pietinė Bartos dalis įėjo į ilgainiui Prūsijos kunigaikštystėje XVII a. susiformavusią Mozūrų sritį. Buvusios Bartos žemės ir jos gyventojų vardas išlikęs vokiečių ir lenkų vietovardžiuose: Bartenstein – Bartoszyce, Barten – Barciany ir kituose.

LE, t. II, p. 228–229; Salys A. Raštai. T. III. Roma, 1985, p. 443–445.

Rimantas Jasas

Algirdas Matulevičius