žvejų liga

žvej ligà, mãrių ligà (vok. Die Frischhaffkrankheit / Haffkrankheit), žvejybos inspektoriaus J. Gerwieno 1924 V 11 Senosios Pasargės kaime pirmąkart užfiksuota liga. Žvejų ligos eiga (etiologija) priminė bendrą ūmų organizmo apsinuodijimą. Ligoniai atrodydavo sveiki, bet juos pildavo šaltas prakaitas, apimdavo silpnumas, rankų ir kojų raumenų skausmai, sunkumas paširdžiuose. Ilgainiui sutrikdavo šlapinimasis, jis būdavo kraujingas. Mirusiųjų organizme rasta kraujodaros organų sutrikimų, inkstų pažeidimų. Žvejų liga pasireikšdavo netikėtai, į marias išplaukęs sveikas žmogus vėliau nusilpdavo ir sukniubdavo valtyje, neretai grįžusį tekdavo išnešti. Po kelių dienų ligonis atsigaudavo. Pirmas žvejų ligos protrūkis pasireiškė 1924 gegužės–rugsėjo mėnesiais Aismarių rytinės pakrantės, prie Passargės upės žiočių, ir Aismarių nerijos kaimuose (fiksuota daugiau nei 300 ligonių). 1924 spalį susirgimų sumažėjo, bet 1925 kovo mėn. vėl atsinaujino. Iki 1925 XII 23 sirgo apie 700 žmonių; 1924 nuo žvejų ligos mirė 2, 1925 – 3 žmonės. Po 1926 pranešimų apie žvejų ligą mažėjo. 1932 pastebėtas antras ligos protrūkis (257 susirgimai), 4 žmonės mirė, daugiausia Pasargės apylinkių kaimuose. Paskutiniai žvejų ligos atvejai aprašyti 1942. Žvejų liga sirgo ne tik žvejai, bet ir atokiau gyvenę įvairaus amžiaus žvejų šeimų nariai, konservavę tinklus, remontavę valtis dervininkai. Skyrėsi žmonių atsparumas ligai. 1924 gegužę Senojoje Piliavoje įkurta valstybinė laboratorija, žvejų ligai tirti atsiųsti medikai, chemikai ir kitų sričių specialistai iš Berlyno Visuotinės sveikatos priežiūros instituto, R. Kocho infekcinių ligų instituto, Vandens, oro ir žemės priežiūros centro, iš Karaliaučiau universiteto – gydytojas G. Lockermannas, Žuvininkystės instituto Karaliaučiuje direktorius Alfredas Willeris, jo pagalbininkas H. Schmiedt-Riesas ir kiti. Iš Berlyno atvyko toksikologas profesorius L. Levinas. Atlikti Aismarių vandens toksikologiniai, hidrologiniai, hidrobiologiniai tyrimai; tirta aplinkinių kaimų gyventojų, naminių gyvulių ir laukinių gyvūnų sveikata. Tikslios žvejų ligos priežastys nenustatytos. Spėta, kad ją galėjo sukelti Karaliaučiaus celiuliozės fabrikų nuotekos su nuodingais chemijos pramonės junginiais, žvejai galėjo apsinuodyti dirbdami specifinius žūklės ūkio darbus. Parazitologas Lotharas Szidatas pagrįstai teigė, kad žvejai, atnaujindami tinklus, pluoštą mirkydavo apsauginiame metilalkoholio tirpale. Jie valtis dervuodavo pušų, vėliau iš Švedijos vežta juoda anglies derva, turėjusia daug hidrochinono, kreozoto ir kitų lengvai pro žmogaus odą prasiskverbiančių nuodingų junginių, kuriais žvejai galėjo apsinuodyti.

L: Bacevičius E. Paslaptinga Aismarių žvejų liga // Mokslas ir gyvenimas. 2004, nr. 7–8; Willer A. Studien über das Frische Haff. Die Haffkrankheit // Zeitschrift für Fischerei und deren Hilfswissenschaften. 1925, Nr. 23; Lockermann G. Bericht über die Tätigkeit des Staatlichen Haff laboratoriums in Pillau in Jahre 1925 // Veröffentlichen aus dem Gebiete der Medizinalverwaltung. Berlin, 1926, Bd. 2; Szidat L. Das Institut für Schädlingsforschung der Alberta in Rossitten, Kurische Nehrung. Aufbau zwischen zwei Weltkriegen // Jahrbuch der Albertus‑Universität zu Königsberg. 1966, Bd. 16.

Egidijus Bacevičius