žąsis

žąss (lot. Anserinae), žąsinių būrio vandens paukščių pošeimis. 29 rūšys. Paplitusios visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Kūno ilgis 75–90 cm, masė 0,5–10 kg. Patinai stambesni, jų spalva nesiskiria nuo patelių. Gyvena ežeruose, pelkėse. Gerai plaukioja, kai kurios rūšys nardo. Minta augaliniu maistu. Porą sudaro visam gyvenimui. Lizdą įsirengia ežerų pakraščiuose, rečiau uoksuose. Peri dažniausiai patelė. Deda 3–8 kiaušinius, perina 27–29 paras. Mažojoje Lietuvoje aptinkamos, ypač pilkosios (Anser anser) žąsys, pajūryje ir vidaus vandenyse rudeninio bei pavasarinio traukimo metu. Nemuno deltos žemumoje ypač gausu želmeninių (lot. Anser fabalis) žąsų. Iki XX a. vidurio žąsys medžiotos. Naminės žąsys kilusios iš pilkosios žąsies. Prijaukintos anksčiau už kitus paukščius. Minta žole, sausais kombinuotaisiais pašarais, gerai įsisavina žaliuosius pašarus. Kiaušinius pradeda dėti spalio–lapkričio mėnesiais. Dėslumas 20–100 kiaušinių per metus. Iš vienos žąsies per metus būna 20–50 jauniklių. 2–3 mėnesių žąsis tinka mėsai, ji kaloringa. Iš žąsies dar gaunama pūkų, plunksnų, pūkinių odelių. Žąsys augintos Mažosios Lietuvos ūkiuose.

Dar skaitykite: paukščiai, paukščių pavadinimai, paukštininkystė.

Lietuvininkai žąsis pjaudavo adventui (tai daryta naktį, kad vaikai nematytų). Nupeštą žąsį svilino virš šiaudų liepsnos. Taip nuvalytas žąsis vėsino tvenkinio vandenyje iki vakaro. Kaklus, sparnus ir kojas rišdavo į atskirą krėzą (ryšuliuką), taukus naudojo maistui. Smulkias plunksnas ir pūkus naudojo patalams, o sparnus – per medaus kopinėjimą. Iš plunksnastiebio vaikams padarydavo šautuvoką, kuriuo šaudydavo ropinėmis kulkomis.

L: Tydekas M. R. Žvilgsnis atgal // Lietuvininkų žodis. K., 1995.

Egidijus Bacevičius

Martin Tydecks

Iliustracija: Martyninės žąsys, skirtos šv. Martyno dienai, varomos į Eitkūnus, iki 1939 / Iš Viliaus Pėteraičio rinkinio