Žalva

Žálva, Žélva (vok. Saalau, rus. Kamenskoje), dvaras ir bažnytkaimis 17 km į vakarus nuo Įsruties, 4 km į šiaurės rytus nuo Narkyčių. 1352 tarp Sembos vyskupo ir Kryžiuočių ordino didžiojo magistro sudaryta žemių dalybų sutartimi teritorija palei Priegliaus ir Įsros upes, kur vėliau buvo pastatytos Jurbarko ir Žalvos pilys, atiteko Sembos vyskupijai. Vygandas Marburgietis 1376 minėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio kariuomenių nusiaubtą Sembos katedros kapitulai priklausiusį Žalvos valsčių (terra Salow). Tuo remiantis manoma, kad tuo metu Žalvoje jau turėjusi būti pastatyta kapitulos kanauninkų pilis (Žalvos pilis). Casparo Hennenbergerio teigimu, ji buvo įkurta vietovėje, anksčiau vadintoje Wostopolo. Kita užuomina apie Žalvoje buvusią pilį aptinkama 1395 tarp Sembos katedros kapitulos ir Banduno iš Stantavos sudarytame žemių apsikeitimo dokumente, kuriame tarp liudininkų paminėtas brolis Albertas, Žalvos pilies viršininkas (Pfleger). Tai liudytų, kad po 1376 antpuolio pilis turėjusi būti atstatyta. 1472 paminėta, kad Salaw pilį Sembos katedros kapitula iki gyvos galvos perleido vyskupui Dietrichui. Prūsijoje sekuliarizavus bažnytines valdas, Žalvos pilį hercogas Albrechtas leido pasilikti kanauninkams, kurie turėję ją ir išlaikyti. 1539 gyvenvietėje priešais pilį (vorm Hause Salaw) paminėti 5 apmokestinti ūkiai, iš jų 2 karčemininkų ir 1 pilies viršininko. Pirmosios bažnyčios statyba Žalvoje nedokumentuota, bet manoma ją buvus jau prieš Reformaciją (nuo 1540 minimas evangelikų kunigas). 1734 pastatyta lauko akmenų bažnyčia apdegė per Septynerių metų karą, po to atstatyta (vėjarodėje įrašyta 1760 VII 2, matyt, liudijo pašventinimo datą). Po 1525 Žalva buvo valsčiaus centras; XVII a. pradžioje šio valsčiaus didžioji dalis jau priklausė Įsruties valsčiui kaip Žalvos seniūnija, kuri XVIII a. pradžioje buvo reorganizuota į Žalvos domenų valsčių. Pastarasis buvo administruojamas iš Žalvos pilies; XVIII a. pabaigoje domenų valsčiui priklausė 3 palivarkai (iš jų vienas perduotas paveldimojon nuomon) ir 31 kaimas, iš viso 450 ugniakurų. Greta pilies buvusi gyvenvietė Flecken Salau minėta 1740 kulmiškųjų ir laisvųjų valdų surašyme, nurodant, kad joje buvo 11 tokių valdų (iš jų viena priklausiusi precentoriui Sperberiui) ir dar gyveno 7 činšininkų šeimos. Nuo 1752 Žalva priklausė Tepliavos landrato valdomai apskričiai, 1818 Žalvos parapijos teritorija buvo prijungta prie Įsruties apskrities. 1785 Salau buvo Tepliavos apskrities karališkasis domenų palivarkas ir kulmiškasis kaimas su vandens ir vėjo malūnais bei 29 ugniakurais. XIX a. Žalvos karališkasis domenas liko valstybės nuosavybė, 8 dešimtmetyje jam kartu su Catrinlaukenu priklausė 760,44 ha žemės. 1852 Žalvos domeno teritorijoje buvo 136, kaime – 228 gyventojai. XIX a. viduryje Įsruties apskrityje suformuota dvaro apygarda ir kaimo bendruomenė, 1874 įsteigtas Žalvos valsčius. Kaimo bendruomenėje 1905 buvo 53 gyvenamieji namai, 543 gyventojai (5 katalikai), 1910 – 474 gyventojai, dvaro apygardoje 1905 – 13 gyvenamųjų namų, 232 gyventojai (1 lietuvis), 1910 – 238 gyventojai. 1928 Klein Pruskehmen, Rudlacken kaimų bendruomenės ir Žalvos dvaro apygarda prijungta prie Žalvos kaimo bendruomenės, kurioje 1933 buvo 750, 1939 – 725 gyventojai. Pilies sienų griuvėsiai išliko.

Vasilijus Safronovas