Žalvos parapija

Žálvos parãpija. Pirmieji maldos namai pastatyti iki 1525. Vėliau remontuoti, perstatyti. Prasidėjus Septynerių metų karui įsiveržusios Rusijos kariuomenės dalinys 1757 čia įrengė ligoninę. Išeidami jie kunigo namą ir bažnyčią sudegino. Nauja baigta mūryti 1760 (tokia data buvo vėjarodėje). Ji buvo 21 m ilgio ir 11 m pločio, bebokštė. Greta stovėjo fachverkinė varpinė. Bendruomenė turėjo vertingus XVII a. sakralinius reikmenis. 1638 parapijos generalinės vizitacijos akte Recessus generalis [Visuotinis potvarkis] konstatuota: Žalvos valsčiuje gyvena beveik vieni lietuvininkai, pamaldos jiems laikomos lietuvių kalba. Tautinė priklausomybė pasikeitė po 1709–1711 maro, tuo metu daugiau buvo vokiečių. Pamaldų senąja vietos gyventojų kalba neatsisakyta iki 1868. Iš čia dirbusių dvasininkų minėtinas iš Tiuringijos atvykęs ir 1565–1580 čia pamokslavęs Danielius Sperberis. Jis davė pradžią plačiai Sperberių giminei, ilgus dešimtmečius dirbusiai Mažosios Lietuvos parapijose. 1704–1749 (ar 50) kunigavo Karaliaučios universiteto auklėtinis, lietuvių raštijos darbininkas Kristijonas Štimeris.

Albertas Juška

Iliustracija: Žalvos bažnyčia, iki 1944 / Iš MLEA