Viliūnų parapija
Vilinų parãpija. Parapija įsteigta ir bažnyčia pastatyta 1621. Pirmasis kunigas Johannas Löbelis pamokslavo 1624–1666, jį pakeitę Christianas ir Heinrichas Sperberiai – 1689–1691. 1748 į bažnyčią pataikius žaibui ji apdegė. Atstatyta maždaug po 10 metų. Atnaujinta bažnyčia turėjo 2 priglaustus vestibiulius, medinį bokštą, besibaigiantį piramidės formos smaigaliu ir kryžiumi. 1853 švenčiant zalcburgiečių atsikraustymo šimtmečio jubiliejų įsigyti vargonai. 1890 trenkus žaibui bažnyčia sudegė, 1893–1895 statyta iš naujo. Ji įgijo neoromaniškojo stiliaus bruožų. Naujai išmūrytas aukštas, prie frontono prigludęs bokštas turėjo 4 grakščius bokštelius, smailėje – kryžių. Pamaldos laikytos lietuvių ir vokiečių kalbomis. Iš 15 kunigų 2 lietuviškomis pavardėmis: 1697–1699 dirbo Heinrichas Pušys (Pusch), 1699–1704(?) – Johannas Donalitius. Vaclovo Biržiškos manymu, pastarasis ir Kristijonas Donelaitis galėjo būti kilę iš tos pačios giminės. Po 1709–1711 maro lietuvių sumažėjo. 1848 jų užrašyta 1080 (20,4% bendruomenės narių), 1878 lietuvių liko 588 (9,9%), 1897 – 312 (5,7%), 1907 – 100 (2,1%), 1912 – apie 40 (0,9%). XX a. pradžioje pamaldos lietuvių kalba laikytos tik vasarą. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Viliūnai sugriauti, sudeginti.
Albertas Juška
Iliustracija: Viliūnų bažnyčia, iki 1944 / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968