vikingų žygiai
vkingų žỹgiai, rengti VIII–XII a. į Europos ir Azijos šalis. Iškilus vikingų karo diduomenei, o genčių giminėms ir šeimoms trūkstant dirbamos žemės, pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu tapo plėšiamieji žygiai ir prekyba. Karinis jų aktyvumas labiausiai pastebimas arčiausiai į vakarus nuo Skandinavijos nutolusiose teritorijose – Anglijos salyne. 795 užfiksuotas pirmasis Airijos antpuolis. 841 vikingai įkūrė Dubliną. 845 buvo apiplėštas Paryžius ir Hamburgas, nuo 851 vikingai puldinėjo Šiaurės Angliją. 911 sutartimi su Prancūzijos karaliumi Karoliu Naiviuoju vikingai įsikūrė Normandijoje. Vikingai buvo pirmieji europiečiai, apsilankę Amerikoje, bet tai tebuvo kelios nereguliarios kelionės, vietinių gyventojų kultūros nepaveikė ir pastovių kolonijų neįkūrė. Mažosios Lietuvos teritorijoje su vikingais ir prekyba siejamas protomiestų Truso (Drūsuo) ir Kaupo – Viskiautų įsikūrimas prie Baltijos. Vikingai kūrė įtvirtintas gyvenvietes, tolesnio prekių transportavimo sandėlius. Su vikingais labiausiai buvo susiję kuršiai, ankstyviausi jų kontaktai atsirado VII a. Manoma, kad kuršiai 650–800 daugiausia susidūrė su švedų vikingais. Rimberto kronikoje minima švedų vikingų Apuolės pilies apgultis (853 ar 854), vadovaujama Švedijos karaliaus Olafo (pilies gynėjai sumokėjo didelę duoklę ir vikingai atsitraukė). Per šį žygį švedų vikingai stengėsi perimti krašto duokles, kurios iki tol buvo mokamos danų vikingams. Baltiškuose kraštuose ties kuršių žemėmis susidūrė švedų ir danų vikingų įtakos erdvės. Vikingai dažniausiai nesiekė ilgalaikių teritorijų užėmimų, nors VII a. Hervararo sagoje Švedijos karalius Ivaras Vidfadmis įvardijamas kaip Kuršo nukariautojas. IX a. šaltiniuose dažniau užsimenama, kad kuršius kontroliavo danų vikingai. IX a. 5 dešimtmetyje danų vikingai, vadovaujami Ragnaro Lotbroko, įsiveržė į Sembą ir Kuršą. XI a. I pusėje minimas didelis danų vikingų žygis į Sembą, kurioje jie įsitvirtino. Nuo XI a. pakankamai dažnus, bet pavienius vikingų žygius keitė planinga ankstyvųjų Skandinavijos valstybių – Danijos ir Švedijos – veikla. Žygiai įgavo valstybinę Rytų politikos kryptį. XI–XII a. Danijos karaliaus interesai siejami su Semba. Kolonistai greitai įsiliedavo į vietos bendruomenes ir atitoldavo nuo metropolijos, dėl to Danijos karaliai karo žygiais kolonistams ir vietiniams primesdavo ir atnaujindavo savo valdžią. Buvo atvejų, kai vikingų kolonistai puldavo savo metropoliją. 1009–1910 naujasis Danijos karalius Kanutas I Didysis (995–1035) surengė didelį žygį į Sembą ir slavų žemes, įtvirtindamas valdžią. XI a. Semba ir Kuršas pakartotinai užkariauti karaliaus Kanuto IV. Pirataujantys kuršiai XI a. 5 dešimtmetį sulaukė Švedijos karaliaus Sveno atsakomojo žygio. Yra žinių, jog XI a. vikingai Kurše buvo pastatę bažnyčią. 1161 Danijos karalius Valdemaras I puolė Palangą. Ilgainiui vikingai silpo, vikingų valstybės darėsi vis labiau centralizuotos, prekyboje vikingų pirklius pradėjo nurungti vokiečių pirkliai, intensyvėjo popiežiaus įtaka šiame regione. XII a. didesnių vikingų žygių į baltų žemes jau nebuvo.
L: Dundulis B. Normanai ir baltų kraštai (IX–XI a.). V., 1982; Mickevičius A. Normanai ir baltai IX–XII a. V., 2004; Ščavinskas M. X a. pab.–XIII a. pr. krikščioniškųjų misijų sklaidos klausimas baltų christianizacijos požiūriu. Klaipėda, 2009; Гуревич Я.А. Походы викингов. Москва, 1966.
Tomas Čelkis
Iliustracija: Vikingų laivo rekonstrukcijos brėžinys Berlyno muziejuje / Iš knygos „Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft Prussia für die Vereinsjahre 1896–1900“