Vaižgantas

Važgantas, Vaizganthos, lietuvių linų ir kanapių dievas. Pirmą kartą paminėtas 1582 Jono Lasickio: Trečią dieną po Ilgių merginos garbino dievą Vaižgantą (Vaizganthos), kad iš jo malonės turėtų pakankamai linų ir kanapių. Pati aukščiausia mergina, prisipylusi į sterblę paplotėlių, vadinamų sikiais (Sikies), stovėdama viena koja ant suolo, kairę ranką iškėlusi aukštyn, laiko joje liepos arba guobos plačią žievę (iš jos jie sau net apavą pinasi), dešinėje rankoje turi alaus ąsotį ir šitaip kalba: ,,Vaižgante, dievaiti, išaugink man tokius aukštus linus, kokia aš aukšta esu, ir neleisk mums nuogiems vaikščioti.“ Paskui išgeria ąsotį (mat ir moterys mėgsta išgerti) ir, vėl jį pripylusi, išlieja ant žemės dievui; paplotėlius taip pat išbarsto iš sterblės, kad dievukai, jeigu yra kokių, kartu su Vaižgantu galėtų pavalgyti. Jeigu po viso to ji tvirtai stovi, širdy visi tiki, kad kitais metais bus puikus linų derlius. O jei griūdama kita koja atsispiria, kyla abejonė dėl būsimo derliaus. Vaižgantas priskirtinas žemaičiams, tačiau Mato Pretorijaus teigimu, jį garbinę ir nadruviai. Pagal M. Pretorijų Vaižgantas yra Vaisgautis – dievas, kuris neša vaisius arba padeda daugintis; jį kildina iš žodžių vaisius ir gauti ir teigia, kad šis dievas, kurį garbina tiek vyrai, tiek moterys ir jo garbei pjauna ėriuką arba gaidį, yra Patrimpo funkcijų perėmėjas. Teonimas Vaižgantas sietinas su lietuvių viešė (kiemas, kaimas), viešas, vaišės, viešėti ir panašiai. Mažojoje Lietuvoje gausu asmenvardžių, vandenvardžių ir vietovardžių su šaknimis vaiš-, vieš-: Viešvilė, Vieškalniai, Vieštovėnai, Vaišvė, Vaišupis, Vaišela, Vieša, Viešys, Viešinta, Viešmuo ir kiti.

L: Beresnevičius G. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas. V., 2001; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 2–3. V., 2001, 2003; Balsys R. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda, 2006.

Rimantas Balsys