upiniai gatviniai kaimai
ùpiniai gatvniai káimai, upių žiotyse įsikūrę kaimai, kuriems būdinga upinės gatvės struktūra, abipus upės, lygiagrečiai jos vagai išdėstytos sodybos. Buvo Nemuno deltoje ir pamaryje. Upinių gatvinių kaimų sodybų struktūra iš pradžių buvo netvarkinga, tik nuo XVII a. pabaigos sklypai pradėti formuoti statmenai upei besidriekiančiais rėžiais. Upiniai gatviniai kaimai buvo efektyvūs palei siauresnes upes, kur būdavo nesunku susisiekti, abi kaimo dalys buvo bendras ūkinis vienetas. Kaimavietės plotas buvo padalijamas siaurais skersiniais rėžiais, gyvenamieji namai statyti atokiau nuo upės, natūralaus sąnašų pylimo keteros sausiausioje vietoje. Stambesniuose upiniuose gatviniuose kaimuose palei gyvenamuosius namus eidavo gatvė, jungusi sodybas, vedusi į bendrus kelius, prieplaukas, mažesniuose – pakrantės keliukai. Sodybos turėjo nuosavas prieplaukėles valtims (didelės burinės – žvejybai, šienui gabenti, mažosios irklinės – trumpoms kelionėms). Burinė žvejybos valtis stovėjo prie gyvenamojo namo, šalia būdavo žvejybos įrankiai; grįžus iš žvejybos su laimikiu, žuvis buvo dorojama čia pat, o atliekos sušeriamos gyvuliams. Ant kranto buvo kraunamos pargabentos malkos, ant paaukštinimų – šieno kupetos, išdėstomi ruošiami gabenti į prekyvietę kroviniai, tvarkomi žvejybos įrankiai. Pakrantėje statydavo bukines (pukines) – mažus pastatus žuvims rūkyti, jų taukams lydyti, žvejybos įrankiams laikyti. Kai kur paupiuose buvo mažieji žvejų tvartai, kad valtimis atplukdytų pašarų (prastos žuvies kiaulėms ar prišienautos žolės) nereikėtų toli gabenti. Siauruose sodybiniuose rėžiuose pastatai buvo statomi tankiai. Nuo upės tolimesnė (ir drėgnesnė) sklypo dalis (su derlingu aliuviniu dirvožemiu) buvo skiriama daržams, įrengiami polderiai (Karklėje, Lūjoje ir kitur). Minijos kaimas nebuvo apjuostas apsauginiais pylimais, neturėjo polderio. Upės pakrantėmis palei sodybas ėjo tik keliukai. Dešiniojo kranto gyventojai turėjo savus skersinius keliukus, vedančius į Kintų vieškelį. Minijos kaime vyravo mažos žvejų sodybos. Per šimtmečius susiklostę upiniai gatviniai kaimai nelengvomis sąlygomis (tarp pelkynų ir brūzgynų, niokojami potvynių bei audrų) funkcionavo labai efektyviai. Kompaktiškai upinių gatvinių kaimų bendruomenei būdavo lengviau atlikti bendrus darbus: rūpintis apsauga nuo potvynių, farvaterio priežiūra ir kita. Taip įsikūrus nereikėdavo eikvoti daug jėgų, braunantis per Nemuno deltos pelkynus. Beveik visas upinio gatvinio kaimo gyvenimas vyko sausesniame sodybos plotelyje ar valtyse. Upiniuose gatviniuose kaimuose pievų šienavimas buvo vienkartinis sezoninis labai sunkus darbas. Paruošto ir išdžiovinto šieno dalis buvo paliekama drėgnose vietose, ant medinių pakilų sukraunant šieno kupetas, kurias, užšalus pelkynams, išsiveždavo sniego ir ledo keliais. Tad intensyviau pievininkyste užsiimantiems buvo šiek tiek lengviau: nereikėdavo statyti didelių daržinių, vežti į jas šieną, vėliau jį iš ten iškrauti.
L: Povilanskas R., Purvinas M., Urbis A. Minija ir Karklė: Pamario paveldo kaimai ir jų aplinka. Leiden-Klaipėda, 2002.
Iliustracija: Lūjos upinis gatvinis kaimas, apie 1930 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)