Lūja

Lūjà (vok. Loye, rus. Rybačje), kaimas Pakalnės apskrityje, Įsės parapijoje ir valsčiuje, Kuršmarių pakrantėje, Lūjos upelio žiotyse, 6 km į pietus nuo Karklės bažnytkaimio, 4 km į šiaurę nuo Įsės. Pamario žvejai čia gyveno nuo seno. 1434 minimi Lūjos žvejai, turėję pusę sugautų žuvų atiduoti kryžiuočiams. Drėgnoje Nemuno deltoje jie įsikūrė sausesniame paupyje. XIX a. viduryje šatulinių kulmiškių ūkininkų bei žvejų kaime buvo 270 gyventojų 31 sodyboje. Lūja valdė 261 margą ir 154 rykštės žemės, laikė 5 arklius, 56 galvijus, 31 kiaulę. Verstasi įvairiais amatais ir verslais. Veikė Lūjos mokykla. Mokytojavo J. F. Kelkis. 1905 Lūjoje gyveno 328 žmonės (lietuviais užsirašė 47). Dar ir po Pirmojo pasaulinio karo liko lietuviškai kalbančių žvejų (Butkeraitis, Jurgelis, Pėteraitis, Lintkus ir kiti). Tada Lūjoje gyveno senosios tautosakos žinovas Jurgis Graštaitis. Per šimtmečius Lūjos upė bei marių srovės pakrantėje klostė sąnašas, todėl XX a. pradžioje kaimas jau buvo 0,5 km nutolęs nuo marių. Žvejams tekdavo gilinti ir tvarkyti upelio žiotis, kad jos būtų tinkamos laivybai. Lūjos žemės (šlapios pievos) buvo pamaryje ir paupyje (siaura juosta driekėsi abipus upės). XIX a.–XX a. pradžioje abipus upelio įrengti polderiai su siurblinėmis ir sausinimo grioveliais, sausinę daržų rėželius ties kaimaviete. Lūjos valdos buvo nedidelė properša Ventainės didžiojoje girioje. Tie šlapi miškai (Karklės šiaurėje ir Tovelninkų miškas pietuose) sausinamųjų kanalų tinklu raižyti stačiakampiais kvartalais. Kanalai turėjo savo vardus. Nuo Lūjos iki Karklės tęsėsi Karklės, ryčiau Ventainės ir kiti kanalai. 1,5 km į pietus buvo Lūjos girininkija prie Kuršmarių ir Ragelio (vok. Ragell) kanalo. Iš Lūjos paaukštinti ir beržais apsodinti vieškeliai vedė į Karklę bei Įsę. Lūja buvo tikras gatvinis upinis kaimas – tankiai sustatytos sodybos (per 30) driekėsi abipus upelio. Beveik visur keliauta valtimis, todėl arkliai nedaug tebuvo reikalingi. Gyventojai vertėsi žvejyba ir daržininkyste (derlingame paupyje augino svogūnus ir kita). 1939 buvo 279 gyventojai, vienos klasės mokykla, keletas užeigų ir krautuvių, vasarotojams nuomoti kambariai žvejų sodybose. Iki 1944 tebebuvo vaizdingas senasis kaimas: senieji mediniai namai dažyti tamsiai rudais atspariais drėgmei dažais, stogai dengti nendrėmis. Egzotiškas kaimas ir jo gyventojai fiksuoti fotografijose ir paveiksluose. Sovietmečiu nuošalus kaimas visai sunaikintas – 1990 tebuvo pamatų žymės. Kuršmarių pakrantės užžėlė nendrynais, krūmynais ir paslėpė kaimavietę.

Vilius Pėteraitis

Martynas Purvinas

Iliustracija: Lūjos kaimo gatvė, ėjusi paupiu, apie 1930 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Lūjos kaimas buvo garsus aguročiais: žvejų šeimos dar užsidirbdavo augindamos daržoves, apie 1930 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)