sūduviai ir gintaras

sūdùviai ir giñtaras. Iš XVIII a. šaltinių žinoma, kad sūduviai nuo seno turėjo prievolę rinkti gintarą. Kunigaikščio rūmų gydytojas A. Aurifaberis 1551 Karaliaučiuje išspausdintoje Gintaro istorijoje paminėjo neišlikusius sūduvių kaimus Alt Tief, Krecke, Rodums, ir žinomus Tirškaimis (Kirškaimis), Palvininkai. Tų kaimų buvusias pareigas aiškino J. Polijandras: kunigaikštis turi 32 sodžius, kurių gyventojai pagal senąją prievolę visoje pakrantėje iš jūros gaudo gintarą. Matyti, šią prievolę jie gavo vos tik atitrėmus į pajūrį. Tremtis pakeitė jų gyvenimo būdą: iš žemdirbių tapo gintaro rinkėjai. Pasitaikydavo, kad priverstinė gintaro žūklė rudenį ir žiemą daugelį numarindavo. J. Polijandras rašė: nurimus vėjui, sūduviai ruošėsi darbui, uoliai stebėdami jos pakrantę, vertindami audros stiprumą. Tada eidavo prie jūros, nuogai nusirengdavo ir tinkleliais gaudydavo gintarą. Ant kranto laimikio laukdavo žmonos; jos šaltu metų laiku pakūrusios ugnį šildydavo vyrus, sušalusius apsupdamos įkaitintais apsiaustais, kad po valandos vėl galėtų bristi į jūrą. Darbą tęsdavo tol, kol galėdavo iškęsti. Už jį atlygindavo pagal senąjį paprotį – kiek svėrė gintarai, tiek sūduviai gaudavo druskos. Mato Pretorijaus žiniomis, XVII a. žvejai gaudavo druskos jau dvigubai (žvejams druska buvo svarbiausias produktas). Gintaras krovė didelius pelnus Ordino vadovybei, Sembos vyskupui, o vėliau Prūsijos kunigaikščiui. Gintaro gamyba buvo griežtai monopolizuota; dėl pakrantės ruožų, kur rinktas gintaras, rungėsi Ordino magistras ir Sembos vyskupas, jie buvo tiksliai padalyti. Į jo pakrantes nebuvo įleidžiami pašaliniai. Visų gintarą renkančių viršininkas buvo Pajūrio valdytojas, kuris gintarą surinkdavo ir pristatydavo gintaro magistrui. Šis Ordino laikais gyveno Laukstyčiuose, vėliau – Diržkaimyje, XVII a. Girmavoje, kurioje buvo vadinamieji Gintaro rūmai; čia buvo ir specialus 6 žmonių teismas byloms už gintaro vagystes. Pakrantės sargybiniai buvo įpareigoti visus sūduvių vyrus, sulaukusius 18 metų, varyti į žūklę vasarą, rudenį ir žiemą; jie prižiūrėjo, kad gintaras būtų sudedamas į po kaklu pakabintus maišelius, rastas kitur gintaras laikytas nuslėptu. Gintaro magistro rezidencijoje stovėjo kartuvės, kurios grėsė nuslėpusiam didelį kiekį gintaro. Dar sūduviai, gintaras, gintaro regalija.

Iliustracija: Mato Pretorijaus iliustracijos „Gintaro gamyba Sembos pakrantėje“ fragmentas, XVII a. / Iš Mato Pretorijaus knygos „Prūsijos įdomybės“, t. 1, 1999

Iliustracija: Gintaro gaudymas prie Palvininkų, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Gintaro gaudymas prie Kranto, iki 1944 / Iš MLEA