gintaro regalija

giñtaro regálija (įstatymas). Galiojo XVII a. 1644 išspausdinti gintaro regalijos nuostatai: 1. Nė gabalėlio gintaro namo nepasiimti, net jei laimikis būtų toks didelis, kad žvejai neįstengtų jo surinkti. 2. Žvejai maišą su gintaru turi nešiotis pasikabinę ant kaklo. 3. Niekam kitam neleista rinkti gintaro, tik tiems, kurie tam prisaikdinti. 4. Pašaliniai neturi teisės būti pakrantėje. Net ir gavusiems leidimą (iš pakrantės valdytojo arba Karaliaučiaus rūmų) smalsuoliams lydėti priskiriamas prisiekęs pakrantės valstietis arba raitelis. 5. Elgetoms draudžiama rodytis pakrantėje. 6. Kad niekas neimtų atsiprašinėti, esą to nežinojęs, kasmet gintaro regalijos nuostatai perskaitomi iš sakyklų Žuvininkuose, Žiokuose ir Klaipėdoje. 7. Niekam neleidžiama laikyti neapdoroto gintaro: jei aptinkama daugiau kaip 1 svaras, gresia 20 markių bausmė, o jei 2 ar 3 svarai, tenka sumokėti 30 markių, o gintaras atimamas. Be to, 1644 XI 3 išleistas įsakas, nurodantis, kaip įsigyti gintaro dirbinių. Žinomas gintaro pjaustytojas ar tekintojas turi duoti pažymą, kada ir kiek jis pardavė gintaro. Kitaip baudžiama kaip už vagystę. Žuvininkuose buvo įsteigtas gintaro teismas (iš šešių asmenų, vadovaujamų kunigaikščio iždininko), nagrinėjantis gintaro vagių bylas. Jiems buvo taikoma 10 gintaro regalijos straipsnių. Pavogęs daugiau kaip 6 stopas (2,78 1 talpos matas skystoms ir birioms medžiagoms) žmogus viešai išplakamas rykštėmis prie gėdos stulpo ir perduodamas Žuvininkų, Žiokų ar Klaipėdos žinyboms (2 straipsnis). Už gintaro vagystę nuo 1/8 iki beveik 1/4 statinės (Prūsijos žemėse naudotas matas) jau ne tik išplakamas rykštėmis, bet ir visam laikui ištremiamas iš šalies (3 straipsnis). Jei pavagiama 1/4 statinės ir daugiau, gresia mirties bausmė pakariant (4 straipsnis). Bausmė atimant turtą, garbę ar gyvybę priklauso nuo pavogto (taip pat neteisėtai pirkto, parduoto ar įsigyto) gintaro kiekio (5 straipsnis). 90–150 guldenų bauda baudžiami ir nesilaikantys priesaikos bei savo pareigų raiti pakrantės prižiūrėtojai, darbininkai, gintaro meistrai (6 straipsnis). Sudaręs sąlygas pavogti 2 ar 3 paprasto gintaro gabalus asmuo nedelsiant atleidžiamas iš tarnybos (7 straipsnis). Pavogusiam gintaro daugiau kaip 6 stopas gresia pažeminimas ir ištrėmimas iš kunigaikštystės (9 straipsnis). Mirtimi baudžiama ne tik pačiam pasisavinus 1/4 statinės paprasto gintaro, bet ir leidus tai padaryti kitiems (10 straipsnis). Už prekinio (kurio 1 gabalas sveria 4 lotus, arba 1/8 svaro) gintaro vagystę skiriamos dar griežtesnės baudos: už 1 svarą – 144 guldenų bauda, jei pavogta 2 svarai ir daugiau gintaro, nuteisiama mirti pakariant. Bausmė už smulkaus baltojo gintaro vagystę nedaug švelnesnė – už 1 svarą – 90, už 2 – 180 guldenų; jei daugiau nei 4 svarai, baudžiama mirties bausme pakariant. Tokių žiaurių nuostatų buvo laikomasi tik Prūsijos kunigaikštystėje. Dancigo miesto valdose gintarą rinkdavo neturtingi žmonės ar moterėlės, o Olivos abatas už tam tikrą mokestį leisdavo kiekvienam gyventojui rinkti pakrantėje gintarą, kiek tik pajėgia, ištisus metus. Vokiečių ordinas pirmąsyk gintaro regaliją nustatė po to, kai Čekijos karalius Pršemislas II Otakaras apie 1255 ar 1256 užkariavo Sembą. Nuo tada paskirtas gintaro meistras. Simonas Grunau rašo, kad Vokiečių ordinas griežtai baudė pažeidėjus – užklupti pakrantėje nusikaltimo vietoje jie išsyk būdavo pakariami. Casparas Hennenbergeris mini, kad Karaliaučiaus komtūro Erhardto von Reissensteino tarnas, vardu Losė, daug kam tyčia slapta pardavinėjo gintarą, per jį daug nekaltų žmonių patyrė kančių arba buvo nužudyti.

L: Pretorijus M. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla. I t. V., 1999, p. 609–627.

Laimutė Vasiliauskaitė