Smiltynė

Smiltỹnė (vok. Sandkrug), gyvenvietė Kuršių nerijos šiaurinėje dalyje, prieš Klaipėdos miestą, 1,5 km ištįsusi palei Kuršių marių pakrantę. Iki XX a. pradžios Smiltyne vadinta tik karčema (Smiltynės karčema). Smiltynės karčemninkas minėtas 1540–1541 Klaipėdos valsčiaus mokesčių mokėtojų sąraše, tačiau kai kurie tyrinėtojai (K. Forstreuteris, F. Mageris) tapatina šią karčemą su ankstesniuose šaltiniuose minėta vietove Sandberg [Smėlio kalnas]. Pastaroji žinoma iš Kryžiuočių ordino dokumento, datuojamo prieš 1525, bet tikėtina, kad ji galėjo atsirasti jau XV a. pradžioje, kai per Kuršių neriją, tiesiausią kelią iš Marienburgo į Rygą, smarkiai suintensyvėjo komunikacija. Karčema, įsikūrusi šalia kelto į Klaipėdą, atliko laukimo stotelės nerija atvykstantiems ir kelto belaukiantiems keliautojams funkciją. Nuo XVII a. vidurio iki 1833 ji priklausė Kuršių nerijos pašto kelio sistemai ir funkcionavo kaip tarpinė stotis. Senoji karčemos vieta apytiksliai atitiko dabartinę kurhauzo vietą, bet dėl užpustymo smėliu pavojaus XVIII–XIX a. sandūroje buvo kelissyk perkelta, XIX a. 1 dešimtmetyje iškelta į Smiltynės kopos viršūnę. Karčema buvo nuomojama privatiems asmenims. Laukdami perkėlimo per marias, keliautojai dėl tokių gamtos veiksnių kaip ledonešis, kartais turėdavo praleisti joje kelias dienas ar savaites. Be karčemininko, Smiltynėje protarpiais gyveno ir žvejai. 1589–1590 ir 1601 Smiltynėje minėti 2 žvejai, 1648 – 4 žvejų sodybos, 1785 – 1 ugniakuras, 1820 – prie 1 ugniakuro gyvenančios 5 sielos, 1848 – 31 gyventojas 2 sodybose, 1861 – 15 gyventojų 2 sodybose, 1871 – 16 gyventojų 2 sodybose (iš jų 8 – vaikai iki 10 metų). Nuolatinės gyvenvietės plėtrai kliudė kopos, kurių slinkimas ypač paspartėjo XVIII a. II pusėje. Kopų tvirtinimo darbais Smiltynėje po 1770 audros, suvertusios daug smėlio į marias ir sumažinusios farvaterio gylį nuo 13,5 iki 9,5 pėdų, susidomėjo Klaipėdos pirkliai. Dėl lėšų trūkumo šie darbai iš pradžių buvo padriki, tik 1810 pradėta rūpintis apsauginio kopagūbrio formavimu. 1836 dalies nerijos apželdinimo darbai buvo oficialiai patikėti Klaipėdos prekybinkų korporacijai, 1856 jai suteikta teisė valdyti visą šią teritoriją iki Juodkrantės, su sąlyga, kad bus sutvirtinta ir apželdinta 770 ha. Iki 1870, kai Smiltynės teritoriją perėmė vyriausybė ir apželdinimu įpareigojo rūpintis Klaipėdos uosto statybos inspektorių, apsauginis kopagūbris buvo beveik baigtas tvirtinti želdiniais. Kopagūbrio formavimo darbai Smiltynės ruože galutinai baigti XIX a. 8 dešimtmetyje, 1877 prasidėjo nuoseklus Smiltynės–Juodkrantės atkarpos užsodinimas kalnapušėmis. XIX a. II pusėje Smiltynėje jau veikė girininkija, apie 1870 pastatytas kopų prižiūrėtojo namas (išliko). Nuo XIX a. pabaigos didėjo vietovės rekreacinė reikšmė, marių pakrantėje įsikūrė restoranas. 1900 VIII 1 Klaipėdos miestas išsipirko dalį Smiltynės – karčemos teritoriją kartu su į pietus ir į šiaurę esančia teritorija vasarvietei įrengti. 1901 marių pakrantėje Klaipėdos prekybininkų korporacija pastatė kurhauzą, kuriame buvo viešbutis, vykdavo muzikos renginiai, tarpukariu veikė estrada koncertams, ruletė (visuomenei protestuojant ji buvo greitai uždaryta). Kurhauzas buvo ir sporto bazė: žiemą čia buvo galima išsinuomoti slides, vasarą žaisti lauko tenisą. Marių pakrantėje į šiaurę ir pietus nuo kurhauzo pasiturintys miestiečiai XX a. pradžioje įkūrė 2 vilų kolonijas, kuriose iki XX a. 3 dešimtmečio pabaigos buvo pastatyta 10–15 kraštui būdingos architektūros vilų, tarp jų – Einars, Irene (priklausė Jonui Žiliui), Sophia (išlikusi). Vilas jungė pamario promenada su vasaros kavinėmis, paplūdimių link ėjo takai, prie jų buvo prekybiniai paviljonai. Pajūryje buvo vyrų ir moterų paplūdimiai, kaimiškos architektūros restoranas Strandhalle. Vietoj senojo pašto kelio, ėjusio jūros pakrante ir ties Smiltyne sukusio Klaipėdos link, 1902–1906 valstybės lėšomis įrengtas naujas kelias iš Smiltynės į Juodkrantę. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo parengtas projektas siauruoju geležinkelio sujungti Smiltynę su Juodkrante. Tarpukariu Smiltynėje stovyklaudavo jaunimo organizacijos. XX a. 4 dešimtmetyje pradėta plėtoti vandens sportą: 1930 Klaipėdos vandens sporto draugija marių pakrantėje pastatė plaukymo stotį-mokyklą su atviru plaukymo baseinu (architektai A. Nixdorfas ir H. Reissmannas). Klaipėdos jūrų skautų, sporto klubo Santara ir kitų organizacijų iniciatyva 1935–1936 prie marių pastatyta kita vandens sporto bazė su jachtų angarais, plaukymo baseinu ir bokštu šuoliams į vandenį. 1936 joje atidaryta buriavimo mokykla (40 vietų). Administraciniu požiūriu Smiltynė XIX a. pabaigoje priklausė Kliošių miškų urėdijai, nuo 1901 tapo Klaipėdos miesto dalimi Memel-Süderspitze, kuri jungė Kopgalį, Smiltynę ir buvusią kopų apželdinimo darbininkų barakų viensėdiją (238 ha). 1935 gyveno tik 27 nuolatiniai gyventojai. Antrojo pasaulinio karo metais Klaipėdos tvirtovės gynybai Smiltynėje buvo įrengtos 3 priešlėktuvinės ir 1 jūrų pakrantės apsaugos baterija. Smiltynės gamtovaizdis smarkiai nukentėjo nuo kariuomenės judėjimo per Klaipėdos apgultį 1944–1945, 1945 pavasarį kilusio gaisro, vokiečių paliktų minų sproginėjimo. Abi vandens sporto bazės karo pabaigoje sunaikintos, tačiau jau 1946 jachtklubas atnaujino veiklą. 1946 Smiltynė su Kuršių nerija pateko į draudžiamą pasienio teritoriją, reguliarus susisiekimas keltu su ja atnaujintas 1948. Senoji karčema po karo nugriauta, dalis vilų sunyko, kitose pokario naujakuriai įsirengė būstus. 1961 Smiltynė prijungta prie naujai sukurto Neringos miesto, 1962 grąžinta Klaipėdai.

L: Tatoris J. Senoji Klaipėda. V., 1994; Elertas D. Kopgalis. Klaipėda, 2002; Bezzenberger A. Die Kurische Nehrung und ihre Bewohner. Stuttgart, 1889; Forstreuter K. Die Entwicklung der Nationalitätenverhältnisse auf der Kurischen Nehrung // Altpreußische Forschungen. 8. Jhg. (1931); Mager F. Die Landschaftsentwicklung der Kurischen Nehrung. Königsberg, 1938.

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Smiltynės kopų prižiūrėtojo namas, statytas apie 1870 (dabar Smiltynės g. 13)

Iliustracija: Vila „Sophia“, statyta apie 1910 (dabar Smiltynės g. 20), 2006

Iliustracija: Vasaros kavinės prie tako į Smiltynės maudykles, apie 1935 / Iš Domo Kauno rinkinio

Iliustracija: Smiltynės smėlio kalnas, XX a. pradžia / Iš leidyklos „Libra Memelensis“ archyvo

Iliustracija: Smiltynės miškininko sodyba, apie 1935 / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Pasivaikščiojimo takas Smiltynėje, iki 1944 / Iš Domo Kauno rinkinio