slenkstis (tikėjimuose ir papročiuose)

sleñkstis (tikėjimuose ir papročiuose). Slenkstis nuo seno traktuotas kaip ribinė sfera, virsmo vieta; todėl ant jo buvo atliekami ritualiniai veiksmai, tikėta magiška slenksčio galia. Labguvos amtmono tarnybiniame rašte (1571) rašoma, jog žmonės, bijodami dievų rūstybės, paaukojo juodą ožį – ant namo slenksčio nukirto jam galvą. XVII a. Matas Pretorijus, aprašydamas vestuvinius prūsų papročius, teigė, kad vykdamas žvalgytuvių į jaunosios namus, pulkas turi atsargiai įeiti į namus: Niekam nevalia paliesti nei slenksčio, nei viršutinės staktos, nes, jų manymu, tai būtų blogas ženklas. Ta pati taisyklė galiojo ir krikštynų metu pas gimdyvę užeinantiems kūmams. Kasdieniame gyvenime slenkstis suvoktas kaip riba, skirianti savą ir svetimą erdves. XIX a. Eduardas Gisevius pastebėjo: belstasi tik norint išsikviesti kurį namiškį iš trobos pasikalbėti lauke (svečiu, neįleidžiamu į vidų, stengtasi prie slenksčio atsikratyti). Nepažįstamasis, perėjęs namų slenksčio, jau galėdavo prisėsti troboje (kol slenksčio neperžengė, tol ne svečias). Slenkstis didelę reikšmę turėjo laidotuvių papročiuose. Užrašyta tikėjimų: siekiant, kad mirusieji nerastų kelio namo, iškasę duobę po slenksčiu karstą traukdavo pro jo apačią. Semboje žmonės tikėjo, kad po laidotuvių mirusiojo dvasia lydės tą, kuris pirmas išeis iš sambūrio, todėl daug žmonių žengdavo per slenkstį kartu. Slenkstis turėjo didelę reikšmę nėščiajai. Tikėta: Kad kokia moteriškė ant sunkių kojų (nėščia) yra, o kur svetur nueina, o tuose namuose, kas paėmęs jekšį į slenkstį įkert jai beįeinant, tai kūdikis su perskelta lūpa atsigem. Ant slenksčio sėdintis žmogus tampa pažeidžiamas: Palaunagę (paludienę) nereik ant slenksčio sėdusies valgyti, nes kalbomis aptenki (apkalbėtas tampi). Slenkstis įsivaizduotas ir kaip tvirtumo simbolis. Viliaus Kalvaičio XIX a. pabaigoje užrašytame tikėjime motina, atjunkydama kūdikį, turi atsisėsti ant trobos slenksčio, tada vaikas bus tiesus ir drūts.

L: Iš Mažosios Lietuvos tautosakos // Tautosakos darbai, t. 3. K., 1937; Lietuvininkai. V., 1970; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 2., 2001, t. 3; 2003; Basanavičius J. Juodoji knyga. V., 2004.

Jūratė Šlekonytė

Iliustracija: Vestuvininkai ant namo slenksčio Juodkrantėje, iki 1939 / Iš Bronės Zelenkevičienės rinkinio